Noriu papasakoti savo draugės Ramunės istoriją. Manau, kad ji pamokanti, įkvepianti nenuleisti rankų netgi tada, kai mylimo žmogaus poelgis sudaužo širdį, kai nebežinai kaip ištverti pažeminimus, skaudžias replikas, ir išdavystę.

Ramunė ir Vytis – klasės draugai. Mokykloje jie tikrai nebuvo pora. Na, diskotekose kartu šokdavo, kino filmus kartu žiūrėdavo, bet visa tai vyko tiesiog draugiškai. Ne jie vieni taip elgėsi. Jei neklystu, abu vienas į kitą „kitomis akimis“ pasižiūrėjo tik išleistuvių vakarą, vykusį iškart po abitūros egzaminų. Mat atsitiko taip, kad Ramunė, galima sakyti, šuoliuodama mokyklos laiptais iš trečio aukšto į pirmą, paslydo ir lengvai susižeidė. Bet ne dėl patirtos traumos ji išgyveno, o dėl to, kad nulūžo batelio kulnas. O juk tuoj tuoj turėjo prasidėti šokiai...

Ramunė taip ir sėdėjo ant laiptų su puošnia suknele ir nulaužtu kulnu rankoje. Klasiokai praeidami tik šaipėsi iš jos, bet nė vienas nė nemanė jai kažkaip padėti. Tik Vytis pasigailėjo: kažkur susirado plaktuką, keletą nedidelių vinių ir problemos nebeliko. Bet į vakaro pabaigą atsirado kita: Vytis padaugino alkoholio ir sunkiai bepastovėjo ant kojų. Dabar visi iš jo šaipėsi, bet niekas nežadėjo palydėti jo namo. Tada gal atsidėkodama už jai suteiktą pagalbą, savotiškam nelaimėliui padėti ryžosi Ramunė: liepė Vyčiui įsikibti į jos parankę ir klausyti jos komandų...

Nuo to karto Ramunę ir Vytį daug kas matydavo kartu, o po kažkurio laiko visiems buvo aišku, kad jie įsimylėjo vienas kitą...

Kai abiejų įsimylėjėlių tėvai jau planavo vestuves, negyvenamą namą šalia Vyčio tėvų nupirko kažkokia šeima. Tos šeimos dukra netgi paprastą dieną į gatvę išeidavo su vakariniu makiažu, kaip dabar jaunimas sakytų, seksualiais drabužiais ir cigarete dantyse. Netrukus visiems tapo aišku, kad jos „taikinys“ – Vytis. Buvo laikas, kai vaikinas šios draugystės vengė, bet po kurio laiko (nežinia dėl kokios priežasties) jie abu tapo neišskiriama pora. Kai apie tai sužinojo Ramunė (Vytis kurį laiką dar gynėsi, o vėliau tiesiai šviesiai prisipažino), merginą sunku buvo atpažinti. Ji sumenko, veidas papilkėjo, humoro jausmas kažkur negrįžtamai dingo. Prasidėjo depresija. Mes, jos draugės, ne juokais susirūpinome. Visokiais būdais bandėme ją guosti, bandėme išsivežti ją į gamtą, koncertus ar išsivesti pasivaikščioti, o ji užsispyrusiai kartojo, jog niekur neis ir niekur nevažiuos. Tada ėmėmės net neleistinų veiksmų: vienos mūsų klasės draugės sesuo buvo gydytoja, tai ji patarė kokius antidepresantus vartoti ir pasirūpino juos gauti. Žinodamos, kad jokios tabletės Ramunė negers, tirpinome jas arbatoje, sultyse, kituose gaiviuosiuose gėrimuose.

Galiausiai padarėme taip: prisakėme pakelti aukščiau galvą, nusišluostyti ašaras ir padaryti viską, kad Vytis labai gailėtųsi šitaip su ja pasielgęs. Mes, keletas klasės draugių, neišleidome Ramunės iš akių, nuolat ją lankėme ir vis skatinome veikti. Pirmasis didelis mūsų pasiekimas buvo tas, kad Ramunė įstojo į universitetą. Džiaugėmės, kai jį baigė, kai gavo gerą darbą ir kai nuolat kilo karjeros laiptais.

O tuo tarpu Vyčio gyvenimas toli gražu nebuvo toks, kad būtų kuo pasipuikuoti. Taip, jis vedė Kamilę (tą dažytąją kaimynę), taip, susilaukė vaikų, bet kad ir kaip šeimoje vykstantys nesutarimai buvo slepiami, vis tiek visi viską žinojo.

Kamilė niekur nedirbo, nes visi jai siūlomi darbai buvo per prasti. Tiesa, niekas taip ir nesužinojo nei to, kokius mokslus ji baigusi, nei to, ar iš viso įgijusi kažkokią specialybę. Užtat dažnai išvažiuodavo į miestą, o ten ją matydavo vis kitų vyrų draugijoje. Sako, kad į namus negrįždavo po keletą dienų, kad vaikais pasirūpindavo arba jos, arba Vyčio tėvai.

Buvo laikas, kai Vytis labai stengėsi dėl šeimos gerovės. Daug dirbo, nevengdavo ir papildomų darbų imtis, nes žmona vis norėjo gražių drabužių, geros kokybės kosmetikos, kvepalų.

Vytis labai nenorėjo, kad žmona nuolat važinėtų į miestą, bet argi sulaikysi vėją laukuose. Matyt, kad kažkas jį pamokino, kaip padaryti, jog žmona niekur nevažiuotų: vakarais arba laisvadieniais abiem susėsti prie gero vyno ar kokio stipresnio gėrimo butelio. Iš pradžių Kamilė dėl tokio vyro sumanymo purkštavo, bet vėliau, matyt, patiko, nes tikrai keliones į miestą pakeitė pasisėdėjimai lauko pavėsinėje arba namuose, jei oras subjurdavo.

Kartą susitikau Vytį gatvėje lengvai išgėrusį. Neištvėriau nepaklaususi, ar nesigaili palikęs Ramunę. Ilgokai nieko neatsakė, netgi bandė nukreipti kalbą visiškai kita linkme, o kai pakartojau klausimą, išlemeno, kad šia tema su manimi nenorįs kalbėtis.

Nenori, tai nenori. Gal ir gerai, nes ir be kalbų buvo aišku, jog tokiu šeimyniniu gyvenimu prieš kitus nepasididžiuosi. Svarbiausia, kaltinti nėra ką – pats pasirinko...

Neseniai sužinojau (retokai atvažiuoju į gimtinę), kad labai neaiškiomis aplinkybėmis mirė Kamilė. Vieni kalbėjo, kad padaugino alkoholio, kiti sakė, kad vyras ją sumušė ir paliko namuose vieną. Sako, kad moteris kurį laiką dar buvusi gyva, bet kadangi jokios pagalbos niekas nesuteikė, tai namo grįžęs Vytis ją jau rado negyvą. Sako, kad ir Vytis buvo uždarytas į areštinę ir laikytas iki tol, kol paaiškėjo mirties aplinkybės. Paleido, tai gal nekaltas...

Užtat Ramunė klesti. Neseniai jį tapo didelės gamybinės įstaigos direktore. Važinėja prabangiu automobiliu, lanko tėvus, jiems padeda materialiai, bet apie Vytį sakė nieko nenorinti žinoti. Net iš toli jį pamatyti nemato reikalo. Papriekaištauti jam už kažkada suteiktą skausmą irgi nenori: gal lemties jai buvo skirtas kitoks gyvenimas...

Užtat Vytis smulkmeniškai domisi Ramunės gyvenimu, bet pats puikiai supranta, kad „ne tau, Martynai, mėlynas dangus, ne tau, berneli, rožėm klotas kelias...“. Praeities nebesugrąžinsi...

Genovaitė ŠNUROVA