Mes turime 140 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1753
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18023
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:149304
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:159579

Kur mums ieškoti gyvybinės energijos, arba Islamo invazijos pasekmės krikščioniškajai lietuvių civilizacijai

2021 m. rugpjūčio 14 d.

Girdisi tokių idėjų... Įkurti bazę nelegaliems imigrantams Didžiasalyje ar kažkur šalia. Ignalinos krašte atvykėliai ir taip jau apgyvendinti dviejose vietose. Gyventojai realiai pilni nerimo dėl fizinių pasekmių. Tai labai paviršutiniškas problemos suvokimas, stebina niekur negirdimas, vadinasi, net nesuvoktas invazinės kultūros-religijos poveikio būsimasis „efektas“.

Keletą kartų teko būti Didžiasalyje 1998 metais su grupele, atvežančia apleistiesiems katilą košės ir labdarinių drabužių. Tai buvo tokia nenusakoma žodžiais gyventojų būsena, kad privertė užsiimti informacijos ieškojimu bei paskatino didelius apmąstymus klausiant: KAS DAROSI SU PASAULIU, IR KUR EINA ŽMOGUS.

Šiandien galiu pasakyti, kad išgriautos Didžiasalio statybinių medžiagų gamyklos teritorijoje kažkieno aukštai iškeltas atminimo kryžius reiškia ne tik buvusią gyvenvietės agoniją. Tai visos europietiškojo tipo civilizacijos euroapatiją simbolizuojanti vieta.

„To stamp out the cultural optimism of the 1960s“ (išjungti 1960-jų kultūrinį optimizmą visuomeneje) - taip skamba užduotis, iškelta Tavistoko žmogiškųjų santykių institutui. Kas gi duoda tokias užduotis Didžiosios Britanijos moksliniam institutui (Tavistock Institute of Human Relations)? 1962 metais Rokfelerių pinigais yra sukuriamas ekologistinis judėjimas, ir tuo pretekstu imamas visuotinai stabdyti mokslo-technikos progresas. Būtent tada nustotos finansuoti kosmoso programos, į seifus uždaryti daugiamečio įdirbio techniniai brėžiniai. Kas gi netenkino mokslo-techninio progreso scenarijuje globalistų? Ko gero, „viduriniojo sluoksnio“ sustiprėjimas, gąsdinantis finansinio elito pozicijas. Tuose ratuose tuomet kaip tik pasigirsta kalbos apie kintantį „demokratijos“ vaidmenį – girdi, demokratija savaime jau nebėra savitikslė vertybė, ji tik instrumentas. Aišku viena, Tavistokas, užsiimantis psichoanalitiniu tyrinėjimu „grupinės ir organizuotos socialines elgsenos“, savo užduotis įvykdė. Be viso to, kad Tavistokas specializuojasi manipuliacijos žmogaus elgsena elementų integracija į kino filmus, muziką, tv laidas, ten gimė ir industrijos gniuždymo strategija. Deindustrializacija – štai būdas į visuomenę įnešti apatiją ir pesimizmo dozę.

Kaip praktiškai veikia deindustrializacijos metodas, teko įsitikinti Didžiasalyje. Ten statybinių medžiagų gamykla buvo visą gyvenimą organizuojantis objektas. Neišeina teigti, kad Didžiasalio atvejis tiesiogiai yra pasekmė globalistų plano „išjungti visuomenes kultūrinį optimizmą“. Tik reikia pripažinti, optimizmo Didžiasalyje tuomet tikrai buvo likę nedaug.

Beje, kuo gi buvo pakeistas industrinis mokslo-technikos progresas, suprasti nesunku. Didžioji finansavimo dalis ėmė plaukti mikroelektronikos-kompiuterinėms technologijoms.

Būtent kompiuterinės technologijos atvėrė islamiškajam pasauliui beribes eurocivilizacijos pažinimo galimybes. Socialiniai tinklai, skaipas ir mobilus ryšys pridėjo svaiginančios drąsos planuoti imigraciją į civilizaciškai silpstančią Europą.

Svarbiausia, ką turime suprasti, Europa savo krikščioniškųjų didžiųjų įkvėpimų etapus jau praėjo. Jie praeity. 1917 m. materialistų-nihilistų revoliucija Sankt Peterburge įrodė krikščioniškojo eurocivilizacinio potencialo silpnumą. Nors socialistinių idėjų tuomet pilni buvo ir katalikiškieji mąstytojai, bet jėgos tuomet madingai socialistinio teisingumo idėjai įgyvendinti kultūrinė krikščionybė jau nebeturėjo. Taigi dėmesio, šiandien savo civilizacinį gyvybingumo piką išgyvena jauna islamo religija. Ji su įžūlumo vėliava braunasi į jaukią ir švarią Europą per visas landas.

Susikirtimas musulmoniškosios kultūros su krikščioniškąja kultūra neretai įgyja formas, kurių nepajėgia numatyti net lakiausia vaizduotė. Iš viso to darome išvadą, kad visų pirma mums būtina suprasti esminius islamo ir krikščionybės skirtumus. Net jeigu jūs ir netikintis žmogus, europinis mūsų gyvenimas yra organizuotas pagal krikščioniškuosius principus. Tatai ir erzina neramiausius islamo atstovus.

Komunija, kurią priima katalikai, yra simbolis sandoros tarp Dievo ir žmogaus, įvykusios dėka tarpininko Jėzaus Kristaus. Musulmonai gi savo ištakomis laiko Senąją sandorą, kurią, pasak šventų raštų, sudarė patriarchas Abraomas su Dievu. Jie save, savo ideologiją kildina iš Abraomo sūnaus Izmaelio. (žydai tuo tarpu - iš Abraomo sūnaus Izaoko). Taigi krikščionys deklaruoja įkvėpimo besisemią iš MALONĖS ir priešpriešina sau visus tuos, kurie remiasi ĮSTATYMU. Beje, musulmonai labai uoliai laikosi savo religinio įstatymo ir tyčiojasi iš krikščionių, matydami silpną jų religingumą. Tuo tarpu krikščionys teigia, esą žmogų iki šiol veikia jame gyvenanti nuodėminga prigimtis, todėl žmogus nepajėgia išpildyti švento įstatymo reikalavimų savo nuosavomis pastangomis. Todėl buvo apreikšta Naujoji Sandora Dievo Sūnuje, kuri praktikuojama ne įstatymo įvykdymo nuopelnais, bet širdies, charakterio atnaujinimą įvykdančiais tikėjimo aktais. Musulmonai teigia, esą „Dievas atleido prigimtinę nuodėmę“. Tad šičia matome radikaliai priešingus supratimus apie išgelbėjimą vienas kitą neigiančius. Musulmonas stengiasi NUSIPELNYTI dieviškojo palankumo, vykdydamas religijos reikalavimus. Krikščionis mokomas malonę gauti kaip dovaną. Musulmonas gelbsti save pats, krikščionybėje Dievas pats ateina (Šventąja Dvasia) savo laiku išgelbėti žmogaus.

Kadaise ir krikščionybė išgyveno savo gyvybingumo pikus. Europos muziejuose kabančių tapybos klasikų drobėse iki 60-70 procentų – evangeliniai siužetai. O kur dar biblistiška europinė literatūros klasika, krikščioniškais pavadinimais žinoma klasikinė muzika. Ir, žinoma, didžioji religinė architektūra. Gamtos mokslas, toks, kokį jį žinome dabar, atgimimo epochos anglų filosofo Francio Bekono krikščioniškosios idėjos, pažinti Sutvėrėją iš jo kūrinių, pasekmė. Jis parengė griežto ĮRODYMO mokslinio pažinimo metodą - tikrovės pažinimo metodą - priešingai buvusiai natūrfilosofijai bei scholastikai. Gaila, kad sutvirtėjęs gamtos mokslas sukilo prieš savo šaknis ir ėmė stumti Sutvėrėjo sampratą iš materialios tikrovės. To „Dievo išvarymo“ pikas buvo 18 a. apšvietos epocha, kur religija ir mokslas galutinai susiformavo kaip viena kitą neigiančios pasaulėžiūrinės srovės.

Norinčiųjų, kad krikščionybė konfrontuotų su moksline bendruomene, atsirado tūkstantis ir viena suinteresuotųjų jėga. Toms finansinėms-spekuliacinėms-okultinėms jėgoms tereikėjo, kad krikščioniškoji bažnyčia liktų kaip formalizuotas, drausminis minių kontrolės instrumentas, nebeturintis nei įkvėpimo, nei visuomenės dvasinį gyvenimą organizuojančios jėgos. Formalizuota struktūra, nebeatstovaujančia gyvojo Dievo, bet atstovaujančia pačią save. Ta „sausa“ padėtis sąlygojo atsiradimą nesuskaičiuojamos daugybės pro krikščioniškų „naujų religinių judėjimų“, kurie veikia chaotiškai, be dieviškojo apreiškimo. Rezultate krikščionybė daugiau beveik nebeturi KŪRYBINĖS GALIOS, kuri gimdytų iškilius kultūros šviesulius – meno bei mokslo genijus. Krikščionybė nustojo nešti vaisių. Vaisių žmogaus, kultūros, švietimo, profesijos pažangai. Nežiūrint kai kurių kunigų šviesiausių pastangų, krikščionybė nustojo liaudies sąmonėje būti antgamtine institucija. Ji liko faktiškai buitinių-religinių paslaugų firma ir moralinės paramos sielovadine draugija. Nors sielovados srityje ją smarkiai lenkia populiarioji psichologija. Apie realią krikščionybės būseną galima spręsti iš to, kaip krikščioniškos tiesos yra virtusios liaudiškais juokeliais, o piniginės bažnyčios rinkliavos pavirto „įrodymais“ šventikų „nešventumo“. Dievo ir puolusio angelo (piktos dvasios) sąvokos liaudies sąmonėje absoliučiai nebeturi jokio realaus turinio. Tad kalbėti apie realią Dievo baimę ir krikščioniškąją praktinę MOTYVACIJĄ nebetenka.

Tuo tarpu musulmoniškasis pasaulis nepraradęs savo realios religines jėgos, nes ten religinis įstatymas ir valstybinė tvarka – glaudžiai integruoti dalykai, priešingai krikščioniškajam kultūros ir religijos atskyrimui.

Kas liečia konkrečiai Irako padėtį, tai ten musulmoniškasis pasaulis nesuformavo tokio reiškinio kaip „tauta“, nacija. Jie gyvena gentinėje sanklodoje (ryškesni iš jų sunitai ir šiitai) ir nuolat, šimtmečiais, tarpusavyje pešasi, kariauja. Santykyje į europiečių kultūrą jie neperkalbami ir nepertikinami. Ginčytis su jais neįmanoma. Baltarusijos vadovas A. Lukašenka, ko gero, nesuvokia, kokią negandą jis prisišaukė pats savo šaliai, skatindamas musulmoniškojo prado aktyvumą krikščioniškoje savo civilizacijoje. Gailesčio kenčiantiems nuo karo klausimas turi būti ne pletkų lygio, bet akademiškai apmąstytas.

Ar musulmonų antplūdis galėtų paskatinti „krikščioniškąjį religinį pavydą“ ir krikščioniškąjį PRABUDIMĄ – nežinia. Sunku pasakyti. Bet kad moters žmogumi beveik nelaikanti religija kažkaip sugyventų su krikščioniškąja Dievo Motinos civilizacija – naivi, iliuzinė tikimybė.

Tad netekęs savo pagrindinės, civilizaciją organizuojančios jėgos, Europasaulis jau daug metų slūgso lengvoje euroapatijoje. Tam, kad kompensuotų tą nuolat slegiančią dvasinę būseną, europiečiai nenumaldomai ieško nesibaigiančių pramogų bei užsimiršimo malonumų.

Įsivaizduojant, kad „laisva rinka“ sureguliuos visus gyvenimo klausimus, Dievą iš savo rojaus išvariusi eurocivilizacija pilnai atsidavė gaivališkai ĮRACIONALIAI pseudoekonominei stichijai. Laisva rinka - tai jau net ne mokslas, tai atsitiktinumo nešiojamas PREKYBINIŲ-spekuliacinių stichijų gaivalas, griaunantis bet kokias socialinių mokslų pastangas racionaliai organizuoti nuoseklų visuomenės vystymąsi ir siekti bent minimalaus socialinio reguliavimo. Bent simbolinio socialinio teisingumo užtikrinimo.

Kaip besisuktų lietuviškosios civilizacijos organizaciniai reikalai, jie vis įsiremia į tą patį Didžiasalį. O tą kryžių simboliškai virš buvusios gamyklos griuvėsių iškėlusi ranka, matyt, buvo vedama teisingos intuicijos. Tie griuvėsiai stūkso pačiame Europinės civilizacijos viduryje. Riboje tarp dviejų europinių krikščionybės atmainų - baltiškosios ir slaviškosios.

Ar mes dar pajėgūs skaityti egzistencinius ženklus, pripažinti sunkias klaidas ir jas taisyti? Kas iš Jūsų įrodys, kad visi globalistai, okultiniai sąmokslininkai ir polit-ekonominių idėjų užburti politikai galingesni už kūrybinę jėgą, kurią per šimtmečius jau įrodė krikščionybė? O tai, kad tie vaisingo kūrybiškumo dėsniai nustojo mums veikti, niekaip nereiškia, kad jie neturi realios galios. Tai gali reikšti tik viena – būtinybę ATSIPRAŠYTI tų dėsnių gyvojo Šaltinio.

Aidas DOLOTOVAS