Kadaise kaime, kai aš dar visai mažas buvau, turėjome tokį gražų laikrodį „su meškiukais“. Jį nakčiai diedukas sustabdydavo. Ryte, keldavosi anksčiau už saulę, pažiūrėdavo į kalendorių. Ten būdavo parašyta, kada teka ir kada leidžiasi saulė. Sulaukęs saulėtekio nustatydavo laikrodį, pakeldavo jo svarsčius ir paleisdavo „klaksėti“. Nebūdavo jokių ginčų dėl laikrodžio rodomo laiko tikslumo.

Kiek sunkiau pasidarė, kai pradėjau eiti į mokyklą. Tada jau teko susitaikyti su to laikrodžio klaksėjimu. Vakarop senelis įsijungdavo savo detektorinį radijo imtuvą ir pasitikslindavo laiką „pagal Vilnių“ arba „pagal Maskvą“, nes kitų stočių mažai girdėjosi. Taigi laikrodis privalėjo nei skubėdamas, nei atsilikdamas eiti visą naktį, nors ir kaip jam sunku tai būtų buvę.

Problemos su laiku prasidėjo, kai namuose atsirado žadintuvas. Dabar jau laikrodžiai dviese ginčydavosi, kurio laikas tikslesnis, o jiems antrindavo visi namiškiai. Dažnai net barnių kildavo, kada eiti karvės melžti ar pradėti melstis sekmadienį.

Mieste su laiku buvo dar didesnės problemos, nes jau ir kišeniniai ir rankiniai laikrodžiai ėmė reikšti pretenzijas į laiko tikslumą. Visus jų ginčus nutraukdavo kampe ant etažerės budintis radijo taškas. Jis be dviejų tuometinių himnų dar duodavo ir tikslaus laiko signalus, o diktorė Undinė Nasvitytė iškilmingai pranešdavo:

- Kalba Vilnius. Dabar yra šešios valandos.

Visi laikrodžiai tik suvirpindavo savo rodykles, tačiau kiekvienas pasilikdavo „su savo nuomone“. Taip ir gyvenome.

Dabar jau daugelis tų laikrodžių iškeliavo, o šiuolaikiniai laikrodžiai su „kvarcu“, su baterija, jų nereikia užsukti nei kasdien, nei kartą per savaitę. Kartą per metus ar dvejus pakeiti tą bateriją... Dažnai ir pamiršti, kad jis egzistuoja.

Kartą, po vienos miesto šventės, vėlai vakare tuoj po dvyliktos nakties netyčia nugirdau laikrodžių ginčą. Suprantama, kad šitie naujos kartos laikrodžiai vėl ginčijosi apie jų rodomo laiko tikslumą.

- Tu, Apskritas, visą laiką skubi. Net 15 sekundžių užbėgai pirmyn. Neturi taip būti. Visi turime eiti sinchroniškai!

- O tu, Kvadratini, geriau patylėtum! Velkiesi uodegoje. Dėl tavęs Šeimininkas gali į darbą pavėluoti!

- O kam jam vėluoti? Jis gi nuotoliniu dirba!

- Baigėsi nuotolinis. Kas rytą jis varo į svarbų darbą!

- Būta svarbumo penkios minutės ten ar ten. Vis tiek darbo pradžioje kavą geria visą pusvalandį.

Čia iš kampo gilumos girgždančiu balsu atsiliepia senas mechaninis žadintuvas. Neturi jis nei kvarco, nei baterijos, jo šeimininkas paprasčiausiai jau niekada „neprisuka“:

- Baikit ginčytis! Nei vienas jūs nerodote tikslaus laiko. Nepadeda jums tie kvarcai. Štai aš, stovėdamas ir tai du kartus per parą parodau tiksliausią laiką pasaulyje. Nedaug „mūsuose“ tokių laikrodžių belikę. Gal dar kokią porą panašių Švenčionyse rastum...

- Na na, pasakok!

- Ką čia pasakosi, paklauskit geriau rankinio Rolexo. Jis kasdien šlaistosi po Švenčionis...

Čia nuo naktinio staliuko atsiliepia Rolexsas:

- Netrukdykit ilsėtis!

- Irgi, mat, sugalvojo ilsėtis kaip tas žadintuvas kampe. Tau ką, naujų baterijų neįstatė?

- Tas ir yra, kad įstatė. Tai dabar taip varau, kad džiaugiuosi nakties sulaukęs. Tos naujos baterijos mane baigia išsekinti.

- Tai pasakok netempdamas, ką matei Švenčionyse.

- Ką mačiau, ką mačiau?.. Mačiau savo vyresnįjį pusbrolį prie vaistažolių fabriko. Tai tas kartais eina, o kartais stovi. Kaip kada. Jis ir pats nežino, nuo ko tas priklauso. Gal nuo oro? Gal jam radikulitas? Tai į jį žiūrėti yra tas pats kaip į Švenčionių Adutiškio gatvės šaligatvį: kalnas – lobas, kalnas – lobas. Tai ir jo rodyklės tai viršun, tai apačion, tai viršun, tai apačion... vis stačios, sustojusios kaip to šaligatvio plytelės.

- O kas dar įdomaus tam mieste? – tyliai klausia mažytis moteriškas laikrodukas.

- Pats įdomiausias yra Savivaldybės Laikrodis!

- Nu nu, pasakok...

- Tai jis kaip sustojo naujojo „meiruko“ kadiencijos pradžioje, tai ir dabar tebestovi. Va kaip!

- Tai gal jį stabligė ištiko... Poliklinika ir ligoninė čia pat... Gal pagydytų, – įkiša savo trigrašį senasis žadintuvas.

- O gal užmiršo kas „batariejas“ pakeisti...

- Tikriausiai resursai baigėsi. „Out of resources“,. – sausai atsiliepė nešiojamo kompiuterio laikrodis.

- Gal vertėtų jam kokį širdies stimuliatorių įtaisyti. Gal dar „suvisam“ nemirė... – gailiai pratarė moteriškas laikrodukas.

Čia iš palubės nusičiaudėjęs dusliu balsu atsiliepė sieninis laikrodis. Jis buvo visų seniausias ir protingiausias. Šeimininkas jį labai brangino, saugojo ir pasitaikius pirmai progai visiems savo svečiams rodydavo:

- Maloningi ponai ir maloningoji ponia, - kreipėsi jis į visus laikrodžius, - laikrodis sustoja tik dviem atvejais. Kai sugenda, arba kai baigiasi jo energija. Teisingai pastebėjo jaunasis mūsų kolega... Šiuo atveju, esu giliai įsitikinęs, nei pirmasis, nei antrasis atvejis netinka. Reikia išnagrinėti galimą laikrodžio stabdymą. O stabdomas laikrodis yra taipogi tik dviem atvejais. Kai šeimininkas išeina Anapilin. Gal čia taip palydėta buvusi valdžia? Arba... nesijuokite ponai... bandoma sustabdyti laiką!

- Tai reiškia... ši valdžia nori... prailginti savo „kadienciją“ kiek tik panorės? – greitakalbe paklausė smalsus moteriškas laikrodukas.

- To būti negali. Niekai! – ėmė protestuoti visi laikrodžiai ir net sučirškė sugedęs žadintuvas.

- Tylos ir ramybės, ponai. Šitas jūsų alasas nieko nepakeis.

- Mes skųsimės Laiko teisių komisijai. Nieks neturi varžyti laiko teisių!

- Mes rašysime skundą Šveicarijon pačiam Ciferblatui. Negali būti stabdomas svarbiausias Savivaldybės Laikrodis! – zyzė, čirškėjo, klapsėjo ir tikseno laikrodžiai.

- O gal ir visi savivaldybės „laikdrožiai“ šitaip... eina... tai yra dirba?

- Ne, jie kažkaip laiku pietauja, laiku baigia darbą... vienžo – viskas laiku.

- Kadaise panašiai buvo nutikę Elekrtėnuose, - prisimena sieninis laikrodis, - Tuomet aš kabojau vieno svarbaus asmens svetainėje. Tai tame mieste irgi, matyt, buvo sustojęs savivaldybės laikrodis, nes gatvės šviesos degdavo dieną ir naktį. Atvažiavo į svečius toks Stasys Žlibinas ir sukūrė eilėraštį, o po to Eduardas Balsys ir dainą buvo parašęs...

Čia visi draugiškai, bet kiekvienas savo tempu užtraukia:

- Šviečia naktį, šviečia dieną, šviečia naktį, šviečia dieną Elektrėnų žiburiai...

- O pas mus čia gi nieks nenusišviečia! – kūkčiodamas liūdnai pralemena moteriškas laikrodukas, nes jis pats emocionaliausias, kaip ir jo žavioji šeimininkė.

- Mano šeimininkė vakar vakare vos savo naujųjų batukų užkulnių nepaliko toje Adutiškio gatvėje. Buvo tamsu, nors rodykle į ciferblatą durk!

- O kiek gi rodo tas sustojęs savivaldybės laikrodis? – smalsauja kompiuterio laikrodis. – Jei tai dienos laikas, tai suprantama, kad nieks tokiu laiku šviesos ir neįjungs!

- Va kur protas! – ėmė stebėtis visi laikrodžiai, - ne be reikalo jį kompiuterin įtaisė!

- O gal, vis tik, reikėtų kur nors Švenčionyse bent kokį Saulės laikrodį įtaisyti... Juk Šiauliuose ir Švenčionėliuose yra, ir visi džiaugiasi. – pasiūlė Rolexas.

- Na taip, laiko problema bent saulėtomis dienomis būtų išspręsta. Bet ar nuo to naktį įsižiebs gatvių žibintai Švenčionyse? Juk Saulės laikrodis naktį laiko nerodo! – suabejojo sieninis laikrodis.

Čia teko laikrodžių posėdį baigti, nes nuo laikrodžių sukelto triukšmo aš netyčia ėmiau juoktis. Teks darbuotis po bemiegės nakties. Jau brėško, prasidėjo nauja diena, o bent jau dieną laikrodžiai turi tiksliai eiti. Ne taip, kaip kai kurie.

Izidorius KIMSĖNAS