Ar girdėjote: gandrai jau skrenda! Gal net išskrido, tik mes to nepamatėm…

- Iš mūsų lizdo išlėkė liepos gale... – tvirtina Jonelis. – Nes sugrįžo per Blovieščių!

- Žiūrėk, kaip anksti… - kraipo galvą kaimynas. – O aš čia vienam lizde mačiau – dar stovi. Dviese. Ir vis sparnais plaka, pakilti bijo…

- O kada matei? Gal jau mėnuo praėjo, gal…

- Ką tu!- Kaimynas moja rankomis. – Kažkurią čia dieną... gal užvakar? Bet vakar lizdas jau buvo tuščias.

- Jei tuščias, vadinasi – išlėkė. Gal jau visi…

- Gal visi... – Pritaria kaimynas. - Nes laikas toks... rudeniop. Tik kaip žinoti, kuris jų bus paskutinis?

Taip juodu ir šnekasi – kiekvienas savoj tvoros pusėje, pasirėmę į pynučius. Visą vasarą apie gandrus nekalbėjo, o dabar – še tau, prisiminė.

- Žiūrėk!Lekia! Vienas! Paskutinis... Gal tikrai – paskutinis? Pamokim jam.

Abu jie nusitraukia kepures, žiūri į ramiai plasnojantį gandrą ir moja jam rankomis: lėk laimingas! O po to sugrįžk!

- Matai… išlėkė… Kada jų vėl sulauksime? Pala, taigi po septynių mėnesių! Kad tik sulauktume…

Selemonas PALTANAVIČIUS