Vasara jau ritasi į pabaigą, liko vos dešimtadienis ir prasidės kalendorinis ruduo, o tai, kad tas ruduo netoli, jau simbolizuoja prasidėję rytmetiniai rūkai ir Lietuvą paliekantys gandrai, kurių vis mažiau matyti laukuose, bet šį kartą dar norėčiau papasakoti apie vakarą pas bičiulius, stebint lapiukų gyvenimą.

Dabar lapiukai ateina į „restoraną“ pasimaitinti jau gerokai anksčiau, nes ir saulė leidžiasi gerokai anksčiau. Tą vakarą „restorano“ meniu buvo atšildyti šprotai. Oi, kaip patiko jiems tie šprotai, kad net išdrįso iš rankos paimti skanėstą. Anksčiau lapiukai vakarienės ateidavo po vieną, o jei susitikdavo abu, tai kaipmat kildavo konfliktas, o tą vakarą, kai lankiausi, jau abu draugiškai ėjo prie vaišių stalo, nes žuveliokų buvo visas dubuo. Tiesa, ne visą grobį mažieji išdykėliai suėsdavo, dalį skubėjo kuo greičiau užkasti, t. y. pasidėti „juodai“ dienai.

Vakaras stebint lapiukų gyvenimo akimirkas tikrai neprailgo. Nors ir kalbėjomės, bet lapiukai į mūsų kalbas nekreipė jokio dėmesio. Net kai įjungė apšvietimą, jie drąsiai ėjo arti ir rankiojo išmėtytus žuveliokus. Galiu pasakyti, kad jausmas, kai iš tavo rankų žuvį ima laukinis žvėris, iš tiesų jaudinantis... Žinoma, ateis laikas, kai draugai išvažiuos ir užsidarys lapiukų „restoranėlis“, bet manau, kad jie tikrai nepražus, nes maitintis ateina tik vakare, na, dar naktį kartais papokštauja. Štai, neseniai bičiulio peilį nunešė. Jau turi kažkur susikrovę visą kolekciją, o stebint iš arti lapiukų gyvenimą, nejučiomis pagalvoji, kad mes esam atsakingi už žvėrelius ir paukščius. Taip, kartais jie ir žalos padaro, bet ar mes, žmonės, mažai padarome žalos gamtai?..

Algis JAKŠTAS