Mes turime 183 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:854
mod_vvisit_counterŠią savaitę:854
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:121173
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:114011

Lemtis pajuokavo

2021 m. rugpjūčio 21 d.

ATVIRUMO VALANDĖLĖ

 

Šiandien liepos 10-oji. Darbe pasiprašiau laisvadienio (pasakiau, kad būtinai reikia) ir sėdžiu namuose nieko neveikdama. Tiksliau, sėdžiu prie lango įbedusi akis į tolumą, bet, galima sakyti, jog nieko nematau. Toks jausmas, kad vis dar kažko laukiu, nedrąsiai tikiuosi, nors puikiai žinau, jog viltis – lyg atverstas pats balčiausias neprirašytos knygos lapas, kuriame nėra nė vienos raidės. Arba, kaip pasakytų mano mama, viltis be jokios vilties...

...Prieš dešimt metų liepos 10-oji buvo bene pati laimingiausia mano gyvenimo diena – prie altoriaus aš ir Rokas vienas kitam prisiekėme amžiną meilę. Toks buvo mūsų ilgametės draugystės finalas. Na, galima pavadinti ir kitaip – mūsų naujojo gyvenimo pradžia.

Kasdien mūsų vestuvių dieną paminėdavome kažkaip ypatingai. Tiesa, sumanymus vienas nuo kito slėpdavome: neįdomu, kai viską, kas bus, žinai iš anksto.

Trečiųjų mūsų vestuvių metinių išvakarėse mes susipykome. Na, net taip, kad lėkštes daužytume, bet apsižodžiavome nelabai švelniai. Dėl šios priežasties jaučiausi šiek tiek kalta, todėl tikėjausi, jog rytoj, mūsų šventinę dieną, susitaikysime. Užtat ir laisvadienio pasiprašiau. Labai norėjau sugalvoti kažką originalaus, kažką tokio, kad Rokas suprastų, jog aš jį labai myliu ir kad labai apgailestauju dėl vakarykščio.

Šventinę vakarienę paruošti man padėjo kaimynė, kuri garsėja įvairiais kulinariniais šedevrais, o kambarį netradiciškai papuošti – kaimynės dukra.

Laukiau vakaro gal net ne mažiau jaudindamasi, nei vestuvių dieną. Pasipuošiau, pasidažiau, Roko mėgstamo vyno butelį ant stalo pastačiau, daugiašakę žvakidę iš sandėliuko ištraukiau (net pamiršus ją buvau), atsiprašymo kalbą mintinai išmokau ir vis žvilgčiojau į laikrodį. Gal pirmą kartą gyvenime supratau, kad laukiant šitaip lėtai slenka laikas: tarsi kažkas jį sąmoningai pristabdo.

Rokas būdavo punktualus. Na, ne taip, kad minutės tikslumu iš darbo grįžtų, bet aštuonioliktą valandą jis jau visada būdavo namuose. O laikrodis rodė jau ir pusę septynių, o mano mylimojo vis dar nebuvo. Negrįžo ir devynioliktą valandą. Aš jau ėmiau pykti. Nusprendžiau jokios atsiprašymo kalbos nesakyti, greičiau atvirkščiai – piktų žodžių laviną vienu atsikvėpimu išlieti... Netgi vyno butelį nukėliau nuo stalo, tegul nesitiki...

Kai Rokas nepasirodė net vėlyvą vakaro valandą, nusprendžiau švęsti viena. Tiesa, po akimirkos pakeičiau nusistatymą ir pasikviečiau tą, šventinius patiekalus ruošusią, kaimynę. Jei Rokas pamiršo nepamirštamą (man taip atrodė) datą, o susipykimą nutarė užpilti alkoholiu pas draugus, tai aš irgi neprivalau sėdėti lyg vienuolė celėje...

Kai vyno butelis jau buvo beveik tuščias, kai visas susikaupusias nuoskaudas jau buvau išpasakojusi kaimynei, suskambo telefonas. Žvilgtelėjau – numeris nepažįstamas. Nenorėjau atsiliepti, nes su niekuo, tuo labiau nepažįstamu žmogumi, nenorėjau kalbėtis. Tuo labiau taip vėlai.

Kadangi skambintojas buvo atkaklus, kaimynė mane, galima sakyti, privertė atsiliepti. „Ar jūs Roko Petrulio žmona? – išgirdau ragelyje balsą. – Mes turime jums labai blogų žinių – ligoninėje mirė jūsų vyras. Avarija greitkelyje. Kaltininkas areštinėje...“

Tas balsas man dar kažką sakė, bet aš tų žodžių jau nebesupratau. Ėmiau klykti. Visą kūną ėmė varstyti aštrūs skausmai, ėmiau dusti ir purtytis. Išsigandusi kaimynė iškvietė greitąją medicinos pagalbą...

Po kažkurio laiko buvo teismas. Ten pirmą kartą pamačiau avarijos kaltininką. Jei mane būtų prie jo prileidę, gal aš jį būčiau suplėšiusi: mano vyro nebėra, o jis gyvas ir sveikas. Girdėjau ir nuosprendį, bet ne viską suvokiau. Kažkokie teisiniai terminai, man nesuprantamos sąvokos, advokatė, visą bylos eigą keistai į mane žiūrėjusi... Jaučiausi taip, lyg ne tas vyras būtų kaltas dėl mano mylimojo žūties, o aš.

Kapinės buvo ta vieta, kur aš eidavau kiekvieną vakarą. Ant Roko kapo visada uždegdavau žvakutę, pamerkdavau gėlių, o atsistojusi taip, kad kiti kapinių lankytojai manęs nematytų, pasakodavau Rokui tos dienos naujienas. Jei kas girdėdavo, tai gal laikė mane beprote. Man tai buvo nesvarbu.

Dabar net neprisimenu, ar po trejų, ar po ketverių metų aš ant Roko kapo radau padėta gėlių. Nustebau – niekas be manęs jo kapo nelankė, tai iš kur tos gėlės. Pagalvojau apie jo porininką. Gal, sakau, jis. Po kurio laiko vėlgi kažkas buvo atėjęs – dar tebedegė žibintėlis. Dar po kurio laiko vietoj to išdegusio žibintėlio buvo padėtas kitas. Net sunerimau. Netgi pagalvojau apie kažkokią slaptą vyro meilę, bet tokias mintis iš karto atmečiau: juk ji būtų ėmusi kapą lankyti iš karto, o ne po keleto metų.

Kartą eidama į kapines susitikau iš jų grįžtantį vyriškį. Man pasirodė, kad jis į mane kažkaip keistai pasižiūrėjo. Su juo prasilenkusi net grįžtelėjau atgal – ėjo ir nuėjo, gal man tikrai tik pasirodė. Užtat nuėjusi prie Roko kapo radau neseno apsilankymo pėdsaką – pamerkta baltų lelijų.

Prisipažinsiu, tie nežinomo žmogaus pakankamai dažni Roko kapo lankymai man nedavė ramybės. Aš netgi apskambinau visus jo buvusius kolegas, keletą draugų, bet visi dievagojosi, jog tikrai nieko nežino apie paslaptingą lankytoją.

Kartą eidama gatve link arčiausiai manęs esančio prekybos centro, gatvėje susitikau vyriškį, kuris iš pirmo žvilgsnio pasirodė labai panašus į tą, kurį susitikau einantį iš kapinių ir kuris, kaip man irgi pasirodė, kažkaip mane nužvelgė. Žinoma, to susitikimo nesureikšminau: kur žmogui reikia, ten jis ir eina, o kad man, pati nusprendžiau, prasideda pirmieji paranojos požymiai, nieko nepadarysi...

Po kurio laiko man kažkas pasakė, jog Roko mirties kaltininkas jau išleistas iš kalėjimo. Neprisiminiau jam skirtos bausmės laiko, bet man pasirodė, jog jis išleistas gerokai anksčiau, bet nemaniau į tai gilintis.

Vieną vakarą kažkas paskambino į mano buto duris. Nustebau, nes jokių svečių nelaukiau, o jei kas norėdavo ateiti į svečius, tardavosi iš anksto. Atidariusi duris net žiobtelėjau iš nuostabos – tai buvo tas pats pakeliui į kapines sutiktas vyriškis. Jis sakėsi, jog nesitiki, kad aš jį pakviesiu į vidų, ištiesė man storoką voką, pasisakė, jog esąs tas vairuotojas, kuris sukėlė avariją ir pražudė mano vyrą. Pridūrė, kad voke esantys pinigai – jo atsiprašymas ir šiokia tokia kompensacija už laidotuvių išlaidas. Vos visa tai pasakė, apsisuko ir nubėgo laiptais...

Nesivijau, nešaukiau sugrįžti. Man tai buvo tokia staigmena, kad net nežinojau, kaip turėčiau reaguoti.

Vėliau tą žmogų susitikau kapinėse. Tada nesusilaikiau, išklojau viską, kas per ilgus netekties metus buvo susikaupę. Jis tylėjo, o kai „nuleidau garą“, apsikabino mane ir pasakė, kad mano vyro jis nepamiršo, kad nesvarbu, jog atliko bausmę, jį vis tiek slegia kaltė, kad dėl šios nelaimės jis prarado šeimą (jį paliko žmona ir jau ištekėjo už kito), kad stengsis man kuo galėdamas padėti ir t. t.

Išsiskyrėme nelabai draugiškai. Aš pareiškiau, kad jokia jo pagalba man nesugrąžins vyro, todėl gali nesistengti.

Jis atėjo per mano gimtadienį. Neturiu supratimo, kaip sužinojo. Į namus neįsileidau, pasikalbėjome tarpduryje. Kitą kartą susitikome kapinėse – nebepuoliau jam priekaištauti, nes viską jau aną kartą išsakiau.

Vieno jo netikėto vizito metu, pakviečiau į vidų. Išsikalbėjome. Supratau, kad ir jis labai nelaimingas, kad ir jam sudėtinga susitaikyti su kalte ir vienatve.

Metai bėga, mūsų draugystė stiprėja. Neprognozuoju ateities, nežinau, kokius sprendimus lemtis priims. Viskas palikta savieigai...

O šiandien vėl liepos 10-oji. Kaip jau sakiau, sėdžiu prie lango ir žiūriu į tolumą. Jaučiuosi taip, lyg lemtis būtų pajuokavusi... 

Genovaitė ŠNUROVA

 

 
Reklaminis skydelis