Mes turime 256 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:836
mod_vvisit_counterŠią savaitę:25966
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:73292
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:116150

Privati meno galerija Laukagalyje

2021 m. rugpjūčio 21 d.

Kažkada man patiko užrašas ant Šiuolaikinio meno centro Vilniuje: „Menas yra visur, bet tik menininkai sugeba jį pamatyti“. Gal šiek tiek ir interpretavau šį posakį, nes jau senokai nesilankiau tame centre, bet šį kartą noriu šį posakį interpretuoti dar kitaip: „Kai žmogus turi patirties, žinių ir noro, modernią galeriją gali įkurti ir atokiame kaimelyje“. Taip nutiko ir Laukagalio kaimelyje, esančiame 3 km nuo Labanoro. Čia įkurta privati meno galerija „Gamta ir kultūra“, kurioje šveicaras Lukas ir lietuvė Vilija Handschin planuoja sujungti du tolimus ir tuo pačiu artimus Šveicarijos ir Lietuvos kultūrinius ir meno pasaulius. Apie šios galerijos atidarymą sužinojau iš kolegės, žinomos ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje fotografės Normantės Ribokaitės, kurios darbai kartu su 13 kitų menininkų iš Lietuvos ir 14 iš Šveicarijos eksponuojami pirmoje parodoje „LT-CH21“. Ši paroda skirta Lietuvos pripažinimo de jure Šveicarijoje šimtmečiui.

Įvažiavus į sodybos kiemą, pasitinka Vilija, o greitai ateina ir Lukas. Iš karto pajuntu šių žmonių nuoširdumą ir norą pasidalyti tikrais lobiais, ir ne tik parodoje eksponuojamus darbus parodyti, bet ir pakviesti pasigrožėti jaukiomis, kūrybai nuteikiančiomis erdvėmis.

Bet pirmiausia apie pirmąją galerijoje „Gamta ir kultūra“ eksponuojamą parodą. Tiek čia eksponuojama fotografija, tiek dailė, tiek skulptūra, manau, patenkins net ir didžiausio snobo skonį ir lūkesčius. Čia ir peizažas, ir abstrakcija, ir aktas, ir kandus humoras. Žodžiu, gali atėjęs apžiūrėti visą parodą, eksponuojamą per 2 aukštus, o vėliau pastovėti ir pasigrožėti labiausiai patikusio autoriaus ar autorės darbais, gali ir puikius meno albumus pavartyti. Jų gerb. Lukas Handschin tikrai unikalių atvežęs. Žiūrėdamas parodą, atrinktus darbus nesunkiai pajauti galerininko patirtį, kurią turi Lukas, nes svarbu meno kūrinį išeksponuoti taip, kad jis „užkabintų“ žiūrovą.

Apžiūrinėdami ekspoziciją sustojame su Vilija ir Luku prie kiekvieno autoriaus darbų, juos paanalizuojame, bet aš šį kartą nesiruošiu smulkiai aprašyti eksponuojamų darbų, nes, kaip jau minėjau, kiekvienas čia atėjęs žiūrovas, manau, ras sau patinkančius darbus, tad piršti man savo nuomonę būtų ir neetiška kitų autorių atžvilgiu. Vilija pasidžiaugia, kad į parodos atidarymą buvo atvykęs buvęs Lietuvos ambasadorius Šveicarijoje Jonas Rudalevičius, kuriam ir buvo suteikta garbė perkirpti simbolinę juostelę.

- Rengdami ekspoziciją mes specialiai sudėliojome autorių darbus taip, kad greta lietuvio būtų šveicaro darbai, dėliojome pagal temos panašumą, - pasakoja Vilija.

- Kaip pavyko surinkti tokius skirtingus autorius ir sulaukti jų teigiamo atsakymo?

- Tiesiog, turėdamas patirties, internete susiradau patinkančius autorius ir juos pakviečiau. Tie menininkai, kuriems patiko mūsų idėja, patikėjo savo kūrinius mums. Žinoma, buvo ir tokių, kurie nedavė. Ir tai natūralu, juk mes dar tik pradedame savo veiklą, - į klausimą atsakė Lukas.

Kaip vėliau papasakojo Vilija, pagrindinis galerijos moto – kūriniai susiję su gamta, bet planuojama ne tik parodas rengti, bet ir sodybos erdvėse įrengti skulptūrų parką, organizuoti su gamta susijusius renginius.

- Kaip kilo mintis čia, atokiame kaimelyje, įrengti galeriją?

- Kai išėjau į pensiją, pradėjau galvoti, kuo čia užsiimti. Prieš tai dirbau Ciūricho savivaldybės Miestovaizdžio skyriuje. Tai buvo susiję su gamta. Kadangi su Vilija domimės kultūra, menu, pradėjome galvoti apie kokio nors kultūrinio židinio įrengimą. Pradžioje planavome Vilniuje, bet neradome tinkamos vietos. Norėjome suburti vyresnio amžiaus menininkus. Taip ir atsirado ši galerija, - pasakoja Lukas Handschin, o Vilija pratęsia jo mintį:

- Kadangi žiemą mes praleidžiame Vakaruose, tai aplankome daug parodų, privačių galerijų, tad norisi tą kultūrą perkelti į Lietuvą, ir ne į didmiestį, o į atokesnę vietą, provinciją.

Baigę apžiūrinėti parodą ir pasišnekėję apie galimybę ir norą išjudinti provincijos nusistovėjusį kultūrinį vandenį, išeiname pasivaikščioti po sodybos erdves, apžiūrime įrengtas instaliacijas. Esu įsitikinęs, kad Vilijos ir Luko Handschin svajonė, paversti visą sodybos erdvę meno galerija, išsipildys. Tą sąlygoja ir galerijos pavadinimas „Gamta ir kultūra“, o pravažiuojančius keliu Molėtai-Kaltanėnai Laukagalio kaime kviečiu sustoti ir aplankyti galeriją „Gamta ir kultūra“.

Algis JAKŠTAS