Gyvendami katalikiškame pasaulyje kartais net neįsivaizduojame, kaip toli siekia jau tradicinėmis tapusių katalikiškų švenčių ištakos. Viena iš tokių, net šventine diena pripažinta Švč. Mergelės Marijos į dangų ėmimo šventė, dar vadinama Žoline, švenčiama rugpjūčio 15 d.

Profesorė Pranė Dundulienė teigė, kad mūsų protėviai rudens ir vasaros sandūroje, o juk nuo 15 rugpjūčio lieka vos dvi savaitės iki kalendorinio rudens, dėkodavo deivei Ladai. Švenčiant Žolinę, dėkojama deivei Ladai už naują derlių (beje, etnologai daro prielaidą, kad anksčiau Lada vadinta Žemyna). Žinoma, dabar sunku, gal net neįmanoma atkurti to, kaip Žolinę šventė mūsų protėviai, bet sveikintina, kad senąjį baltiškąjį tikėjimą gaivinanti „Romuva“ bando tas tradicijas po vieną gėlytę supinti į Žolinės vainiką.

Šiemet pagaliau ir man pavyko dalyvauti Žolinės šventime, kuris vyko (tradiciškai) Dvarčiškių kaime, Trinkūnų sodyboje. Visai šventei vadovavo „Romuvos“ krivė Inija Trinkūnienė. Gražu buvo stebėti pasiruošimą ceremonijai. Buvo pinami vainikai, žmonės bendravo, dalinosi įspūdžiais iš jau vykusių renginių. Jaudinanti šventimo pradžia, kai dalyviai priklaupę prie aukojimo akmens nusiprausia veidą. Prisipažinsiu, kad keistas jausmas apima, kai tuo vandeniu nusiprausi, tai lyg iš naujo atgimtum. Ne veltui mūsų protėviams ir vanduo, ir žemė buvo šventi. Dabar civilizacijos girnų malami, mes daug ką pamirštam. Šventės metu buvo išreikšta pagarba bei padėka ir žemei, ir ugniai, ir grūdui, ir duonai. Ir dar vienas pastebėjimas, kai žmonės, kalbėdami apie pačią šventę, apie buvimą kartu, negali ramiai kalbėti, tai jau, kaip dabar madinga sakyti, kabina. Kabina tikrąja to žodžio prasme, kai matai susikaupusius, laimingus žmonių veidus, kai aplinka tiesiog pulsuoja gerumu, imi jausti palaimą, o tai labai daug šiam kataklizmų krečiamam pasauly. Pasijusti laimingu ir matyti laimingus žmones šalia, tai jau šventė. Šventė, kurią man padovanojo baltiškąsias mūsų šaknis priminę Žolinės šventės dalyviai Dvarčiškių kaime.

Algis JAKŠTAS