Netiesa, kad Lietuvos kaimas merdi ir miršta, niekuomet tuo nepatikėsiu. Pastarąjį kartą lankiausi Svirkų kaime. Sakyčiau kad tai miestelis su Milkūnų priemiesčiu, turintis puikią bendruomenę ir daug gerų žmonių. Gražiai sutvarkyta aplinka ir trobos, statomi bendruomenės rūmai. O žmonių šiltumas tiek mus pavergė, kad, rodos, imtum ir važiuotum gyventi į Svirkas. Čia pat miškas, dirbami laukai, kūdrose plaukiojančios žuvys, tylu ir ramu aplinkui.

Tiesa, tą vakarą pagal užsakymą tylos kaip tik ir nebuvo. Bendruomenė šventė Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmes. Po šventų mišių rungėsi sportininkai, griaudėjo koncertas, nei kiek nenusileidžiantis kokiai dainų šventei: dainavo, trepsėjo, dūdavo varinėmis triūbomis, degė laužas, ant kurio virė plovas, o arbatos ir kavos galėjai iki valios atsigerti. Ant stalų išsižiojusių valgytojų laukė stirtos sumuštinių ir dar visokių skanėstų, kuriuos pagamino vietinės kulinarės. O aplinkui bėgiojo miklūs vietos paaugliai ir vis nešė ir nešė visokias gėrybes ant stalo. Rodos imtum ir sušuktum: „Hei, garçon!“. Ne taip kaip pasakoje, kur „per barzdą varvėjo, o burna neturėjo“.

Vienu žodžiu buvo matyti, kad miesteliokas perėjęs vandenį, ugnį ir varines triūbas. Toks niekuomet neprapuls, o jo žmonės drąsiai gali ir save parodyti ir į kitus pasižiūrėti.

Albertas DINDA