Mes turime 308 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:678
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16879
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92909
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Motinos laimę sugriovė dukra

2021 m. rugpjūčio 28 d.

Nenusisekusio Nijolės vedybinio gyvenimo plėnys vis dar ruseno. Nebelabai skaudėjo, bet kažkas vis dar nedavė ramybės. Nežinia, ar tai buvo tiesiog moteriškas pavydas (nesvarbu, kad aš vyro nemyliu, bet jis vis vien turi būti tik mano), ar žinojimas, jog į buvusį bendrą būstą atėjo kita: gerokai jaunesnė, linksmesnė, o gal netgi gražesnė, moterį lyg kokia kinivarpa graužė iš vidaus.

Namuose Nijolė kažkodėl niekada neverkdavo, o kai tik nueina į darbą, tai lyg kažkoks piktadarys kažkokį mygtuką paspaudžia, kuris tą pačią akimirką emocijų kanalus atidaro: ašaros bumbsi ir bumbsi ant prirašytų buhalterinių ataskaitų. Tame pačiame kabinete sėdintis kolega Alfredas anksčiau iš to tik pasijuokdavo, sakydamas, kad Nijolės akys įstatytos labai šlapioje vietoje. Vėliau matydamas, kad moteris kasdien ašaroja, bandė ją guosti: gal grubokai, gal vyriškai, bet taip, kaip sugebėjo. Ir pavykdavo. Netgi kasdien vis geriau...

Gal tik po metų Alfredas suprato, jog Nijolės išgyvenimai ir jo širdį palietė. Nesvarbu, jog moteriškė buvo bene dešimčia metų vyresnė, kad augino paauglę dukterį, kad iki šiol jautėsi nelaiminga, išduota, nesuprasta. Atsitiko taip, kad Nijolės bute, kurį jai nupirko buvęs vyras, juokaudamas, kad tai kompensacija už skyrybas, kartą Alfredas pasiliko nakvoti, mat moteriai pakilo labai aukšta temperatūra, kosėjimas buvo panašus į didelio šuns lojimą, o apie ėjimą į darbą nebuvo net kalbos. Kolegiška pagalba ir iki šiol neįvardinti jausmai atliko savo darbą: Alfredas iš Nijolės buto neišėjo netgi tada, kai moteris pasveiko. Nei vyru, nei tėvu nebuvusiam Alfredui sunkokai sekėsi susidraugauti su Nijolės dukra Urte, bet jis tikėjosi, kad kantrybė padės, ir jie sugebės susidraugauti.

Urtė nebėgo iš namų protestuodama prieš motinos ir Alfredo sprendimą gyventi kartu, nebandė reikalauti daugiau dėmesio sau, nereikalavo brangių dovanų (tėvas nupirko ir naują kompiuterį, ir naują telefoną), nesivedžiojo į namus nei draugių, nei draugų. Tiesa, su Alfredu beveik nesikalbėjo, o motiną ko nors paklausdavo tik tada, jei kažko labai prireikdavo. Ji turėjo savo kambarį, todėl grįžusi iš mokyklos ten praleisdavo visą laiką. Net į lauką retai išeidavo.

Situacija šiek tiek pasikeitė, kai Urtė baigė mokyklą. Gudri mergina žinojo, kad studijoms reikės pinigų, o jei ji „šiaušis“ prieš motiną ir Alfredą, reikalingus pinigus susimokėti už mokslą gali tekti pačiai užsidirbti, o šito labai nesinorėjo...

Gal pati sugalvojo, o gal kažkas patarė, kad su mama ir Alfredu reikia elgtis kitaip, todėl atmosfera šeimoje pradėjo šilti...

Urtei nepasisekė įstoti į trokštamą studijų programą, bet ir antrasis pasirinkimas nebuvo labai atgrasus – vis tiek mergina negalvojo dirbti pagal profesiją.

Parvažiavusi namo Urtė apkabindavo mamą, pakšteldavo jai į skruostą, o jei namuose būdavo ir Alfredas, tai ir jį pabučiuodavo. Išvykdama atgal į didmiestį padarydavo tą patį. Bene didysis pasikeitimas buvo tas, kad ji nebebuvo tokia atžagari, nepurkštavo išgirdusi kokį nors patarimą, mielai pasakodavo (šiek tiek pagražindama) apie studijas, dėstytojus ir grupės draugus.

Būdama trečiame kurse, mergina pajuto, kad Alfredo bučiniai jau nebe „nekaltai valdiški“, kad jie lyg ir ilgesni, ir jausmingesni. Abejonės išsisklaidė tuomet, kai kartą parvažiavusi namo terado tik Alfredą, o mama buvo kažkur išėjusi. Tas susitikimo bučinys tikrai buvo visai kitoks. Be to, Alfredas stengėsi kuo ilgiau pabūti su atvykėle, kviesdavo ją važiuoti į parduotuves, siūlydavosi nuvežti prie ežero, stengdavosi padovanoti kažkokį mielą niekutį. Urtė kažkurį laiką labai atsainiai žiūrėjo į visus mamos partnerio pasiūlymus, o vėliau netgi pati pradėjo prašyti ją kur nors nuvežti arba iš kur nors parvežti, o dar po kurio laiko mergina su vadinamu patėviu mielai pasilikdavo namuose vieni...

Septyniolikos metų skirtumas netrukdė jiems bendrauti, rasti bendrų temų pokalbiams, paslapčia nuo Nijolės kažkur išvažiuoti. Pakankamai ilgą laiką jiems pavyko slapstytis, jokie smalsūs žvilgsniai jų neužfiksavo dviprasmiškose situacijose. Bet kartą atsitiko tai, kas nebuvo numatyta...

Sugrįžus mano, Urtės laukė labai nemalonus pokalbis su mama, jos ašaros, netgi savotiški prakeiksmai. Daugmaž tą patį teko išklausyti ir Alfredui. Kai Urtei išvažiavus kasdieninius (ir net ne po kartą per dieną) Nijolės priekaištus Alfredas turėjo išklausyti vienas, sprendimas buvo priimtas akimirksniu: skubiai išsinuomojo butą, susirinko savo daiktus ir išsikraustė. Urtė eilinį savaitgalį iš mokslų sugrįžo jau ne pas mamą, o pas Alfredą...

Vestuvės, žinoma, buvo. Nijolė į jas neatvyko. Net nepasveikino jaunųjų. Neaplankė ir po metų gimusios anūkės. Jauna šeima sutartinai gyveno gal trejetą metų. Vėliau kažkodėl pradėjo konfliktuoti. Kaltas buvo amžiaus skirtumas, nesutampantys pomėgiai, skirtingi įvairių situacijų vertinimai. Urtei dar labai norėjosi pramogų, o Alfredui – ramaus poilsio namuose. Piktesnis žodis vieną dieną, aštresnis ginčas kitą dieną, durų trankymas trečią dieną ...

Viskas baigėsi tuo, kad Urtė ėmė piktnaudžiauti alkoholiu. Nepadėjo nei įkalbinėjimai, nei dukrytės ašaros, nei gydymas. Liga progresavo. Gydytojai pranašavo labai liūdną ateitį. Taip ir atsitiko...

Nijolė net į dukros laidotuves neatėjo. Galbūt ji net nežino, kur Urtė palaidota, kaip gyvena jos jau paauglė anūkė. Toks motinos tylusis kerštas dukrai už sugriautą jos meilę...

Genovaitė ŠNUROVA

 

 
Reklaminis skydelis