Būna gimtadienis, kai gimsti, o būna gimtadienis, kai gauni dar vieną progą gyventi, visai kitokį gyvenimą. Šią dieną, lygiai prieš 15 metų, man buvo suteiktas toks šansas.

Tada, tą dieną, gyvenau lauke, be jokių egzistavimo priemonių, be daiktų, be pinigų, be ryšio, be stogo virš galvos. Kas mane ten nuvedė? Alkoholis. Bet jei pažvelgti dar giliau, tai ne alkoholis, o priežastys atvedė prie piktnaudžiavimo alkoholiu. Kai kurie žmonės turi tas pačias priežastis dėl narkotikų, žaidimų ir daug kitų priklausomybių. Šios priežastys yra visa įsitikinimų, mąstymo, įpročių sistema, reikalaujanti rimto darbo. Šį kartą į filosofinius apmąstymus nesigilinsiu, šį kartą tiesiog noriu pasakyti, kad nėra beviltiškų situacijų, išeitis visada yra, bet norint tai padaryti, reikia nepasiduoti, prašyti pagalbos ir išmokti nekalbėti, tik paklausyti, išmesti visas savo žinias, kurios tada mane nuvedė į bedugnės kraštą. Mano gyvenime daugeliui man artimų žmonių tokio šanso niekas nesuteikė, jie nematė, kaip užaugo jų vaikai, kaip gimė anūkai. Toks šansas suteikiamas ne veltui, jis duotas dėl kažko – padėti ar bent jau stengtis padėti tiems, kuriems jo reikia. Gyvenime padariau daug veiksmų, dėl kurių gailėjausi, atgailavau, prašiau atleidimo. Daugiau nesigailiu. Kodėl? Kad ir kaip keistai skambėtų, tai dėl visko, kas kažkada nutiko, kad dabar esu ten, kur esu, kas esu, turiu patirties.

Esu dėkingas visiems tiems, kurie kažkada mane mušė, išdavė, apgavo, naudojo, nes jie buvo mano mokytojai, būtent dėl jų įgijau patirties. Ir, žinoma, esu be galo dėkingas visiems tiems, kurie buvo ir yra šiuos metus su manimi, kurie mane palaikė, kurie mylėjo ir myli, kurie priima, priima už tai, kas buvau ir kas esu, kurie padėjo sunkiomis akimirkomis. Žmonės, kuriems visada ir bet kada gyvenime esi labai svarbus, gali paskambinti, ateiti, kurie išklausys tave be jokio noro kritikuoti ar keisti.

Ačiū visiems už tai, ką turiu. Ačiū Kūrėjui už naują, nepakartojamą Gyvenimą, už tai, kad pamatė, girdėjo, pajautė tai, ko kažkada nemačiau, negirdėjau, nepajaučiau.

Slava ZELEV