Pusryčiaudamas įsijungiu radiją ir džiaugiuosi, kad kas pusvalandį skaitomos žinios. Bet jau po trečių žinių tapo aišku, kad tai tuščias laiko gaišimas. Kartojamos tos pačios žinios. Bet gi Lietuvoje nėra taip, kad kas pusvalandį - naujas ir svarbus įvykis. Čia greičiau išsiblaškiusiems, kurie pražiopsojo pagrindines žinias devintą valandą. Vienintelis privalumas, kad kartais pasibaigus kokioms sporto varžyboms greitai sužinai, kuris sportininkas kurį pastūmė ar davė niuksą, kaip netikėtai laimėjo kuri komanda ar savo sportinę karjerą kas baigė.

Kadaise mūsų televiziją kažkas buvo pavadinęs „kalbančiomis galvomis“. Dabar ši liga persikėlė į mūsų radiją. Po devintos valandos žinių prie mikrofonų susirenka „tardytojai“ ir „visažiniai“. Visą valandą vyksta intensyvi „kvota“. Manau, kad kai kurioms tarnyboms verta pasimokinti, o atitinkamų specialybių studentams, būsimiems tardytojams, tiesiog būtina kasdien šios laidos labai įdėmiai klausytis. Tik jau kai pradeda pintis laidos dalyvių liežuviai ar išdžiūsta gerklės, padaroma trumpa muzikinė pertraukėlė ir vėl kimbama gvildenti globalias problemas. Viskas iškedenama taip, kad mūsų politikams pakaktų į visas tas smulkmenas atsižvelgti, ir visos Lietuvos problemos būtų žaibiškai išspręstos. Ir norisi tokiam kalbėtojui pasakyti:

- Tai eik ir visa tai padaryk! Juk matai, kad niekas kitas šitos problemos nemoka įveikti! – bet neina ir nedaro to, ką taip puikiai išmano. Gal čia tokia mada? Kiek liko neparduotų vėliavų, kai mūsų krepšininkai nepateko į olimpiadą? O kiek visokių patarimų nuo minkštų sofų jiems siuntė dauguma Lietuvos krepšinio „ekspertų“? Ir vėl norisi pasakyti tiems visiems sporto ekspertams:

- Tai bėkite į krepšinio aikštelę ir padarykite ten „tvarką“, nes treneriai visai nupušo, o mūsų krepšininkai užmiršo kaip reikia mesti į krepšį ar kokį gudrų driblingo variantą parodyti visam pasauliui. Plaukikai ir irkluotojai gal treniravosi tik Sartų ežere lenktyniaudami su gulbėmis. Disko metikai į diską žiūrėjo kaip į NLO viltingu žvilgsniu, o ietininkai ietis atidavė politikams, kad tie tarpusavyje pasibadytų. Žirgai tokie nepaklusnūs ir užsispyrę kaip Kauno „Raitelio“... bet vis tik ne veltui ant mūsų monetų žirgas! Ir kaip gi Laura sugebėjo rasti bendrą kalbą su svetimšaliu žirgu? Kad taip paklausus to žirgo...

Visi suprantame, kad politikai tikrai nespręs visų problemų, nes jas išsprendus rinkėjai šiek tiek pagirs tokius geradarius, o po to juos sėkmingai užmirš. Taigi problemos turi būti sprendžiamos labai lėtai, kad jų užtektų visoms likusioms politikų kartoms. Taip politikas užtikrina gerą darbą ir pajamas savo vaikams ir giminėms, o anie, tokiu pačiu principu užtikrins „šviesią ateitį“ saviesiems.

Deja, politikai greičiausiai net nežino, kad tokia puiki radijo laida egzistuoja. Jie važinėdami pas savo rinkėjus matyt klausosi kitų radijo stočių, kurios transliuoja visokiausių žanrų muziką, kiekviena savo, ar kokias pramogines laidas, kur klausytojai atsakinėja į „suktus“ klausimus, bando savo proto ribas. Kaip gera dūšioje pasidaro tokiam politikui, kai jis girdi neapsakomą žmonių kvailumo transliavimą įvairiomis bangomis. Juk kuo kvailesnė publika, tuo lengviau ją įtikinti žadant neįmanomus dalykus.

Dabar radijo stotys „specializavosi“. Vienos ištisas paras „pjauna malkas“ transliuodamos vien visokį roką, kitos – ištisai lopšinėmis migdo savo klausytojus, arba priešingai – visą parą linksmina ir juokina iki pilvo skausmų. Dar kitos – rimtai ir ištisai groja pasaulinius klasikos šedevrus. Randi ir tokių, kur jau atrodo atėjo pasauliui „paskutinioji“ ir tik čia yra vienintelis teisingas pasirinkimas.

Tai primena tokį nesveiką maitinimosi būdą, kai turint pakankamai įvairų maisto asortimentą vienas žmogus kasdien valgo tik agurkus, o kitas – tik špinatus. Sakysite, kad tokių keistuolių šiais laikais nėra? Aš irgi tuo abejoju, bet kiekvienos radijo stoties „racionas“ yra labai ribotas.

Taigi aš, norėdamas paįvairinti „dvasinį peną“, imu šokinėti nuo vienos stoties prie kitos. Išbandęs visas Švenčionių „dauboje“ girdimas radijo stotis, „einu“ pas kaimynus. Štai artimiausių kaimynų stotis riaumoja daug garsiau, negu iš mūsų sostinės. Šiek tiek pasiklausau „bumčikų“. Galop skaito žinias. Atrodo kad kaimynystėje visiška idilija, vos ne svajonių šalis, o jos vadovas pasiruošęs viską atiduoti už savo žmonių ramybę ir gerovę. Toliau laida apie derliaus nuėmimo darbus...

Lėtai slenku radijo imtuvo skale, nes nėra ką daugiau veikti. Visą rytą šlapia, apsiniaukę ir lyja. Gerai, kad nėra griaustinio. Turi būti žinios. Pasigaunu kažkokią stotį ir suprantu, kad tai mūsų „braliukų“ signalas mus pasiekė, atšokęs nuo audros debesies ar didelio lėktuvo. Klausausi nustebęs, užsirašau dažnį, kad kitą kartą lengvai rasčiau stotį. Džiaugiuosi girdėdamas, nors tesuprantu vos kas dešimtą žodį. Daug tarptautinių žodžių, tai dar galima klausyti. Problemos panašios: vakcinavimas, migrantai iš Baltarusijos, Afganistanas... Palygina Latvijos ir Lietuvos COVID-19 pagrindinius duomenis, mokytojų vakcinavimą aptaria atskirai, juk greitai prasidės mokslo metai. Pamažu signalas silpnėja, kol visai išnyksta – lėktuvas nuskrido, ar išsilijo audros debesis.

Tiek to, įsijungiu ilgosiose bangose vienintelę likusią stotį. Čia klausausi ilgiau, nes po kelių minučių kalbų tik čia galima išgirsti praeito amžiaus septintojo ir aštuntojo dešimtmečio estrados „grandus“. Net atjaunėju, t.y. pamirštu, kiek man metų ir imu niūniuoti iki kaulų čiulpų gilumos pažįstamą melodiją. O, kaip garsiai anuomet skambėjo ši radijo stotis, kaip mes visokiais magnetofonais įrašinėjome geriausius pasaulio estrados „gabalus“ ir keitėmės magnetinių juostų ritėmis su draugais. Klausausi šios stoties ilgai iki pat vidurdienio, kai iš bokšto trimitininkas visomis pasaulio kryptimis ištrimituoja radijo stoties šaukinį. Toliau skaitomos iškilmingos žinios. Reikia būtinai pasiklausyti, nes čia sprendžiamos panašios problemos, kaip ir mūsų šalyje, be to esame nuo senų senovės „surišti“, esame vieni kitų laimė ir nelaimė. Taip jau susiklostė, kad dar vis važiuojame pas juos apsipirkti, nes jų reklama tiesiog pritrenkianti – žadamos 50% ir didesnės nuolaidos. Tiesiog beveik už dyką viską atiduoda.

Čia darau pertrauką iki sutemų, nes pasibaigė lietus ir galima šį bei tą nuveikti darže. Skubiai pietauju ir drožiu į lauką iki vakarienės.

Vakare jau anksčiau temsta. Po geros valandos pasirodo rudeniškas dangus. Debesų properšose jau spindi žvaigždės. Įsijungiu vidurines bangas savo radijoje. Daug rumunų stočių, bet jos neįdomios, nes dabar daug kalba. Prieš kokį dešimtmetį galima buvo sočiai pasiklausyti jų estrados ir liaudies muzikos, o dabar tai pavyksta tik po vidurnakčio, kai visi jų kalbėtojai pavargsta. Dar randu porą stočių religine tematika rusiškai ir bulgariškai. Stipri stotis iš Lietuvos kalba baltarusiškai, o po pusvalandžio jau rusų kalba šneka japonai, kinai... Kadaise kažkas žadėjo atnaujinti transliacijas iš Sitkūnų. Išjungti buvo paprasta... O greta plyšauja rusiška stotis. Žinios kaip ir pas mus - kas pusvalandį. Vis minimas toks raudonų uogų krūmas – žinoma, ne serbentų. Be komentarų! Suku rankenėlę toliau.

Dar išlenda viena vengrų stotis su gera estrada. Senos ir naujos įvairių šalių estradinės melodijos. Paklausęs einu toliau. Šnypšdama ir traškėdama pasirodo ukrainiečių stotis. Jie taipogi daug kalba, aiškina savo troškimus, ginčijasi nesutardami tarpusavyje, tačiau niekaip nenusprendžia, kaip gerinti gyvenimą. Pertraukėlėje – daina, iškelianti aktualijas ir siekius, rėksminga ir ritminga. Kažkuo primena Lietuvą su „Antimi“ prieš tris dešimtmečius...

Vėlai vakare pasiklausau ramaus čekų diktoriaus balso, kelių negirdėtų melodijų. Netikėtai kaip gaivaus šaltinio vandens fontanas ištrykšta Karelas Gotas su aštuntojo dešimtmečio „Lady Karneval“. Liūdna, kad jau tik fonotekos įrašai, kaip ir mūsų Stasio Povilaičio... Dar kelios kitų dainininkų gražios, pažįstamos melodijos čekų ir vokiečių kalbomis. Mielai pasiklausau ir einu toliau. Iš Balkanų per eterio triukšmus mus pasiekia Šiaurės Makedonijos melodijos, kažkuo primenančios graikų muziką. Beveik sirtakis. Dainuoja apie amžiną meilę ir laiko tėkmę, labai gražiai, su „išvingiavimais“. Net teksto esmę suprasti galima. Žmonės džiaugiasi, kad pagaliau gali ramiai gyventi. Kartais pasiklausau, ypač žiemą. Šalis anksčiau vadinosi Makedonija, tačiau pakeitė pavadinimą, nes Graikijoje yra dar bent trys Makedonijos – Centrinė, Vakarų ir Rytų.

Grįžtu į Lietuvos Radiją. Čia jau seniai „Žvaigžės žiūri į žemę“. Šiek tiek pasiklausysiu ir baigsiu dieną. Eisiu į „Miegonis“.

Izidorius KIMSĖNAS