Kartais gyvenime būna taip, kad nematoma gija tave ima ir pririša prie žmogaus ar objekto. Taip nutiko ir man su Labanoro bažnyčia. Kiek emocijų, akimirkų išgyventa nuo lemtingos 2009-ųjų gruodžio nakties, kai sudegė senoji bažnyčia, iki naujosios pašventinimo. Ir štai po kelių dienų, rugsėjo 8-ąją, kai pradedami švęsti Švč. Mergelės Marijos gimimui skirti atlaidai – Labanorinė, bus 10 metų, kai saulėtą 2011-ųjų metų rugsėjo 8 dieną Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis pašventino naują, trečią, Labanoro bažnyčią. Tie 10 metų pralėkė labai greitai, per tą laiką naujoji Labanoro bažnyčia vis gražėjo. Dabar tikinčiuosius ir piligrimus pasitinka visi 3 altoriai, kuriuos padarė meistrai Darius Vaišvila ir Henrikas Ratautas, su dailininkės Margaritos Čepukienės sukurtais paveikslais, ant sienų – originalios stacijos, sukurtos dailininkės Teresės Blažiūnienės iš po gaisro rastų senosios bažnyčios vinių. Taip menininkės talento dėka susitinka gili praeitis su dabartimi. Sutvarkytos bažnyčios šventoriaus erdvės, varpinėje įkurtas šv. Jurgio muziejus, baigiami tvarkyti parapijos namai, o važiuojančius per Labanorą jau iš tolo pasitinka bažnyčios bokštai, bažnyčios, be kurios jau kelis šimtmečius sunkiai buvo įsivaizduojamas Labanoras, o ir dabar, 21-ame amžiuje, mes sunkiai galėtume įsivaizduoti Labanorą be bažnyčios.

Gražios, tegul dar ir nedidelės sukakties, proga ir kalbėjausi su Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo parapijos klebonu Jurgiu Kazlausku apie praėjusį dešimtmetį, emocijas prisimenant liūdnas ir džiugias akimirkas.

- Jurgi, ar dažnai prisimeni akimirkas iš naujos bažnyčios pašventinimo ceremonijos?

- Nors jau praėjo 10 metų, bet labai dažnai prisimenu tą 2011 m. rugsėjo 8-ąją. Tą dieną atverdamas naujos bažnyčios duris, aš tarsi iš aukštybių gavau atsakymą, kad teisingai pasirinkau savo gyvenimo kelią – kunigystę. Apie tai sukosi mintys kai ėjau per tuščią bažnyčią atidaryti didžiųjų durų. Yra tokia apeiga – naujos bažnyčios duris atidaro kunigas, vadovavęs bažnyčios statybai, nes vyskupas neturi teisės bažnyčios atidaryti, jis turi teisę pirmas įeiti į naują bažnyčią. Tada supratau, kad dėl tokios akimirkos verta eiti kunigystės keliu, verta tarnauti Dievui ir žmonėms. Taip, tai buvo istorinis įvykis ne tik Labanoro, bet ir mano gyvenime. Kokia gausybė žmonių jau įėjo į Labanoro bažnyčią per tuos metus nuo 2011 m. rugsėjo 8 d. atvertas duris ir kiek dar eis... Ne kiekvienam kunigui likimas skiria dovaną – pastatyti bažnyčią ir atverti jos duris žmonėms. Man tokia Dievo dovana teko. Per tuos 10 metų Labanoro bažnyčioje sutuokta ir pakrikštyta daug žmonių. Jeigu čia atvažiuoja jaunavedžiai iš Vilniaus, Kauno ir kitur, vadinasi sprendimas atstatyti sudegusią bažnyčią buvo teisingas.

- Ar daug bažnyčios atstatymą komplikavo tai, kad sudegusioji buvo architektūros paminklas?

- Kaip čia pasakius. Gal ir komplikavo, bet ir padėjo. Kai su kultūros paveldu buvo nuspręsta atstatyti, o tiksliau pasakius – pastatyti identišką buvusiai, mes sutaupėme daug laiko. Juk turėjome projektus, juos tik šiek tiek reikėjo pakoreguoti ir paleisti į gyvenimą naują projektą pagal seną modelį. Manau, kad pasirinktas mūsų kelias buvo teisingas, dabar Labanore stovi nauja, pagal visas tradicijas pastatyta bažnyčia. Atkuriant altorius, langus, duris daug padėjo ir tavo darytos senosios bažnyčios fotografijos. Dabar žmogus, atėjęs į bažnyčią, tarsi laiko mašinos pagalba atsiduria pora šimtų metų atgal, kai Labanore buvo pastatyta antroji bažnyčia. Kai išgirsti sakant, kaip gražiai bažnyčia atrodo, pagalvoji, kad tada prieš porą šimtų metų architektai suprojektavo ir pastatė labai gražią bažnytėlę, o ir vieta buvo parinkta gerai. Tikiuosi, kad ir ši nauja bažnyčia stovės ilgai. Prisimenu, kaip kolegos kunigai, kuriuos pakviesdavau dalyvauti šventose mišiose, sakydavo, kad šią bažnyčią reikia įmelsti, tai, manau, kad per 10 metų ją įmeldėm stipriai. O aš, prisimindamas įvairias su bažnyčios statymu susijusias peripetijas, galiu pasakyti, kad pasirinktas kelias buvo teisingas, bet tame kelyje atsiskleidė du dalykai – gėris ir blogis. Tie žmonės, kurie pyksta ant klebono, kažko pavydi, dažniausiai neina į bažnyčią, o jei paklausi kitų, kurie meldžiasi, kurie atvažiuoja tuoktis, krikštyti vaikų, jie atsakys, kad čia labai gera. Iš Kauno žmonės atvažiuoja čia tuoktis, nes čia jiems labai gera, o kitas vietinis neina į bažnyčią, nes kažko pyksta, kada atras kelią į Labanoro bažnyčią, kad čia pajaustų sakralumą... Čia įdomus kelias, kuriame neturi būti nei pavydo, nei įtampos, o ateiti į bažnyčią pabendrauti su savimi. Čia, kaip sakė viena parapijietė, „ateinu į bažnyčią ir susirenku save, susirenku tai, ką buvau išbarsčiusi“. Reikia save „susirinkti“, kitaip gyvensi chaose.

- Statant bažnyčią be gerų žmonių būtų buvę sunku?

- Labai sunku. Kelyje, prasidėjusiame stovint prie degančios bažnyčios, iki tos akimirkos, kai ėjau per naują bažnyčią atidaryti didžiųjų durų, aš visada jaučiau Dievo veikimą. Jei žmogus pasitiki Dievu ir nebijo, reikia eiti ir nebijoti. Norint pasiekti užsibrėžtą tikslą, reikia dviejų dalykų – pasitikėti Dievu ir savimi. Ir viskas bus gerai. Negaliu neprisiminti altorius sukūrusių meistrų Dariaus Vaišvilos ir Henriko Ratauto, paveikslus altoriams sukūrusios Margaritos Čepukienės ir originalių stacijų (kryžiaus kelio paveikslų), o tokių tikrai niekur nepamatysite, iš senosios bažnyčios vinių sukūrusios dailininkės Teresės Blažiūnienės. O kaip netikėtai, lyg iš dangaus, nukrisdavo rėmėjai... Beje, kai buvo valomi sudegusios bažnyčios griuvėsiai, aš net nežinodamas, kaip juos panaudosime, prašiau žmonių nešti rastus daiktus, o dabar tie rasti daiktai tampa meno kūriniais, o juk buvo galima viską, iškasus duobę, nustumti buldozeriu, bet kažkas neleido to padaryti. Taip mes išsaugojome istoriją, ir dabar čia susitinka praeitis su dabartimi. Atstatymo akimirkas išsaugojo ir tavo fotografijų paroda, kurią jau daug žmonių pamatė ir pamatys per šių metų Labanorinės atlaidus. Kai kurių fotografijose nufotografuotų žmonių jau nėra gyvųjų tarpe, o iš fotografijų jie žvelgia į mus tarsi bylodami: „Mes su jumis“.

- Statant naują bažnyčią sulaukėt palaikymo iš Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio ir Molėtų dekano Kęstučio Kazlausko.

- Taip, ir labai rimto. Visada jaučiau vyskupo Juozo Matulaičio palaikymą, be jo leidimo mes negalėjome pradėti bažnyčios statybos, o ir brolis Kęstutis visada palaikė, atvažiuodavo į mišių aukojimą. Žinoma, bažnyčios hierarchai šiek tiek abejojo dėl bažnyčios statybos. Pagal statistiką parapijoje yra tik pora šimtų tikinčiųjų, bet kai pamatai, kiek pas mus Labanore santuokų, krikštynų, kiek žmonių susirenka melstis, kiek apsilanko piligrimų, supranti, kad statistika yra tik skaičiai, o gyvenimas diktuoja savo tiesas. Svarbu tinkamoje vietoje pastatyti bažnyčią, kurioje žmogus vidiniame pasaulyje galėtų bendrauti su Dievu. Man su Labanoru pasisekė. Turiu 4 parapijas, bet tegu neužpyksta kitų parapijų tikintieji, bet didžiausias judėjimas – Labanore. Va, čia ir atsakymas visiems skeptikams, abejojusiems bažnyčios Labanore statymo tikslingumu. Bažnyčios nepastatymas būtų buvusi istorinė klaida.

- Po pašventinimo darbai nesibaigė?

- Jie ir dabar nesibaigia. Didžiausias laukiantis uždavinys – vargonai. Žinoma, ir be jų išsiverčiame, bet yra minčių čia rengti koncertus, tai vargonai būtų gerai. Jeigu žmonės nori jų, norus įgyvendinsim. Tegul vyksta koncertai, susikaups pinigėlių ir atvešim vargonus iš Vokietijos.

- Jurgi, senoji bažnyčia buvo apkalta lentutėmis, o kaip bus su šita?

- Žmonės man sako: „Klebone, nieko nedaryk, tegul kvėpuoja sienos“, ir aš į jų pastebėjimus įsiklausau, o ir bažnyčios stengiamės neperkrauti, laikome griežtą kanoną – nieko daugiau. Netgi puošimų nedarome. Paprastumas leidžia susikaupti maldai ir apmąstymams. Ne veltui sakoma, kad paprastume slypi visas grožis ir genialumas.

- Ką kunigas Jurgis sakys tikintiesiems per šių metų Labanorinės atlaidus, prisimenant prieš 10 metų vykusį pašventinimą?

- Laikas buvo tikrai įdomus. Ir klausimas geras. Piligrimams ir tikintiesiems pasakyčiau labai paprastai: „Atraskit savo kelią“. Bažnyčia gali padėti žmogui atrasti save. Ateik, pabūk, pamąstyk ir permąstyk savo pasirinktą kelią. Gal kelias link Dievo bus lengvesnis ir padės tau. Tą aš ir sakysiu. 10 metų stovi gražus pastatas, kuris tarnauja žmonėms ir kviečia atrasti save. Šiuo metu žmogui, kai aplinkui tiek nežinios, netikrumo, atskirties, labai sunku atrasti save. Ir bažnyčia gali padėti atrasti save. Užeik, pabūk. Bažnyčia dažniausia būna neužrakinta. Aš prašau, kad bažnyčia nuolat būtų atidaryta, kad žmonės galėtų užeiti, pasimelsti ar tiesiog pabūti. Dešimtmetis nuo pašventinimo praėjo labai greitai, aš galvojau, kad kiti darbai gerokai nusitęs, bet viskas gavosi kitaip, - šyptelėjęs sako Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo parapijos klebonas Jurgis Kazlauskas.

Vėliau prisimename įdomius nutikimus, kai kurie iš jų buvo tiesiog mistiški.

- O kaip bus meldžiamasi per šių metų Labanorinės atlaidus?

- Rugsėjo 8 d. (trečiadienį) prasidės Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidai. 12 val. melsimės už dangiškąją Mergelę Mariją, už mūsų aukotojus ir geradarius.

Rugsėjo 9 d. (ketvirtadienį) 12 val. melsiuosi už verslininkus.

Rugsėjo 10 d. (penktadienį) 12 val. melsiuosi už ligonius.

Rugsėjo 11 d. (šeštadienį) 12 val. ir 17 val. melsimės už šeimas.

Rugsėjo 12 d. (sekmadienį) 10 val. ir 12 val. vėl melsimės už aukotojus ir geradarius.Tuo ir baigsis atlaidai. Visus kviečiu apsilankyti ir pasimelsti gražų dešimtmetį mininčioje švenčiausioje Labanoro bažnyčioje, - sako Labanoro parapijos klebonas Jurgis Kazlauskas, o po kurio laiko atsisveikindamas priduria: - Aš dažnai atvažiuoju tiesiog pasivaikščioti aplink bažnyčią, sukalbėti rožančių. Jausmas sakralinis, kviečiu ir kitus tiesiog užsukti, pasivaikščioti po šventorių ir pajusti tą sakralumą.

O aš baigdamas šį savo interviu noriu visus , kas gali, pakviesti apsilankyti Labanorinės atlaiduose ir pasimelsti 10-metį nuo pašventinimo mininčioje bažnyčioje.

Algis JAKŠTAS