Mes turime 525 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:10592
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19630
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:98751
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:116150

Naujienos iš keramikų rojaus žemėje – Prūdiškės kaimo

2021 m. rugsėjo 18 d.

Jau kelinti metai su nekantrumu laukiu rugsėjo pradžios, nes jau gal dešimt metų turiu galimybę susitikti su bičiuliais – keramikų grupės „Ornamentas“ nariais, kurie kasmet Prūdiškės kaime rengia kūrybinį seminarą, kurį vainikuoja įdomi paroda. Apsidžiaugiau sulaukęs sodybos šeimininkės Almos Mirzienės skambučio ir pakvietimo atvykti į Prūdiškę.

Man visada patinka akimirkos, kai iš degimo krosnies išimami išdegti darbai, o koks grožis, kai tie darbai po redukcijos sušvinta visu grožiu. Nemažai emocijų buvo ir šiemet. Tradiciškai išėmimo iš krosnies darbelis teko Rimui Inokaičiui, o jam talkino Virginija Juršienė, darbo turėjo ir Alma Mirzienė. Net man, pašaliečiui, užteko jaudulio matant menininkių emocijas ir džiaugsmą. Žinoma, buvo ir nusivylimo, kai gražus darbas suskilo. Ne ką mažiau emocijų buvo ir kai visi patraukė prie paežerėje esančios duobės-degyklos, kurioje buvo degami keramikos darbai senuoju būdu. Ko gero, taip buvo degama keramika ir prieš šimtą ar tūkstantį metų... Laimei didelių praradimų nebuvo, ir keramikai tą dieną galėjo lengviau atsipūsti iki kitos dienos, kai viską vėl teko kartoti ir degti naujus darbus bei ruoštis šeštadienį, rugsėjo 4 d., turėjusiai vykti parodai „Ant pievelės“. O kai nuvažiavau į parodos atidarymą, tai buvau tiesiog sužavėtas pamatytu vaizdu. Iščiustinti, nuvalyti nuo pelenų nuo degimo keramikos darbai buvo tiesiog žavūs. Parodoje kiekvienas autorius eksponavo ne tik seminaro metu sukurtus keramikos darbus, bet ir atsivežtinius. Kaip ir kiekvieną seminarą be „Ornamento“ grupės narių dalyvavo ir svečias, tiksliau – viešnia, žinoma keramikė Živilė Bardziliauskaitė-Bergins. Ją ir paprašiau pasidalinti įspūdžiais iš seminaro, o kai paklausiau Živilės, iš kur ji kilusi, išgirdau atsakymą:

- Esu tiesiog lietuvė. Mano tėtis – dzūkas, mama – žemaitė. Esu gamtos vaikas, gamta man labai artima. Į keramiką papuoliau labai atsitiktinai, tėtis tuo metu sunkiai sirgo ir mama sako: „Negalėsim dviejų vaikų išleisti į aukštąjį mokslą“, tad aš įstojau į Stepo Žuko technikumą. Norėjau dirbti kažką su medžiu, bet atsidūriau pas keramikus, nors apie ją nieko beveik nežinojau. Iš pradžių, žinoma, priešinausi tai keramikai, nepriėmiau, o paskui ji man prilipo prie dūšios, ir tas prilipimas tapo mano gyvenimo prasme. Baigusi technikumą šiek tiek padirbėjau „Jiesios“ gamykloje, o po to įstojau į Akademiją toliau studijuoti keramiką, o baigusi sugrįžau į Kauną, į porceliano skyrių, dirbau kaip profesionali dailininkė.

- Vadinasi, atsitiktinumas nulėmė gyvenimo kelią?

- Taip, bet laikui bėgant man jau tapo maža porceliano. Pritrūko erdvės, tad pradėjau tapyti ant drobės. Mano tapyba gimė iš porceliano. Dažniausia iš drobės eina į keramiką, o aš – atvirkščiai.

- Kas inspiruoja kūrinio gimimą?

- Pirmiausia mano jausmai, mano išgyvenimai. Jei neturiu įkvėpimo, aš nei prie drobės neprisėsiu, nei prie porceliano. Galiu daryti tik paprasčiausius darbus, kuriems nereikia įkvėpimo. Galiu profesionaliai padaryti užsakymą, bet jis bus šaltas, abejingas, be sielos, o jei į kūrinį įdedu dalelytę savęs, viską turiu išgyventi. Negaliu kurti kūrinio, kuris neturėtų sielos.

- Sakoma, kad molis yra šaltas, o kaip yra iš tikrųjų?

- Porcelianą daryti labai sudėtinga, bet susitarti galima, reikia noro ir kantrybės. Reikia dirbti ramiai, neskubant. Visur reikia kantrybės ir meilės tam, ką darai. Kūryba be meilės man sunkiai įsivaizduojama.

- Ar labai išgyveni, kai po degimo kūrinys sudūžta, suskyla?

- Didelio džiaugsmo tai nesuteikia, bet paskui pagalvoji, kad yra galimybė tobulėti. Galvoju, kad Dievas nutarė, kad dar turiu tobulėti... Jei darbas sudužo, vadinasi, kažkur padariau neteisingą sprendimą ir turiu galimybę tai ištaisyti.

- Čia, Prūdiškės kaime, pas Almą esate ne pirmą kartą?

- Taip. Esu buvusi, bet kaip dalyvė – pirmą kartą. Visą laiką vis to laiko trūkdavo, o ir šiuo metu Kaune vyksta porceliano simpoziumas, kuriame dalyvaus ir Alma Mirzienė, ir Virginija Juršienė. Dabar aš iš to simpoziumo atlėkiau pas juos, o jos iš čia lėks pas mane. Kaip aš sakau, iš rojaus tiesiai į dangų, nes porceliano simpoziumas vadinasi „Dangus-2“, tai susiję su porceliano gimimu, jo istorija. Porceliano pradžia – Korėjoje, iš ten – į Kiniją, o iš Kinijos į Europą porcelianas pateko gerokai vėliau, ir jo kaina buvo lygi aukso kainai, nes porcelianą ne taip lengva padaryti. Dabar pats balčiausias porcelianas – anglų. Beje, porcelianas degimo metu sumažėja apie 15 procentų, tad darydamas dirbinį turi tą turėti omenyje. Visa tai išmoksti su laiku. Su porcelianu visada žaidi kaip su mažu vaiku. Arba jis tave išdurs, arba tu jį. Viskas kaip sakoma priklauso nuo rankų miklumo.

- Živile, kūryba tai galimybė užsidirbti ar daugiau sielai patenkinti savo vidinį ego?

- Viena ir kita. Tai ir pragyvenimo šaltinis, bet ir mano sielos patenkinimas. Mes su vyru turim studiją. Beje, vyras Juris Bergins pasaulyje vienu metu buvo pripažintas antru keramiku, aš buvau pirmam penkiasdešimtuke. Žinoma, viskas keičiasi, bet tas įvertinimas parodo lygį. Yra duoniniai ir yra dvasiniai reikalai. Mes rengiam parodas ir jau 14 metų organizuojame parodą „Pavasaris Lietuvoje“. Vyras ir tą pavadinimą sugalvojo, nes žodis „pavasaris“ jo gimtąja – latvių – kalba reiškia tą patį kaip ir lietuvių kalboje. Juris – trečios kartos rygietis, ir mes norėjome apjungti baltiškas tautas, sutvirtinti kultūra. Jis yra daug padaręs mūsų Lietuvos kultūrai, keramikai.

- O šeimyninės konkurencijos tarp dviejų keramikų nesijaučia?

- Mes esam labai skirtingi ir jokios konkurencijos nejaučiam. Taip, prie pietų stalo kartais pasiginčijam ir apsibaram, bet tai yra galimybė tobulėti, susimąstai, ką jis pasakė, jis pamąsto, ką aš pasakiau, ir padarom savo išvadas. Vienas kitam mes esam geriausi ir sąžiningiausi kritikai. Nors išgirsta tiesa ir ne visada būna maloni, bet pasėdi, pagalvoji, gal jis ir buvo teisus...

- Živile, kokį įspūdį tau palieka šis gamtos kampelis ir parodoje „Ant pievelės“ eksponuojami kolegų Rimo, Almos, Virginijos ir Aušros darbai?

- Čia keramikų rojus žemėje. Čia yra viskas, ko reikia, o svarbiausia, puikūs žmonės, puiki bazė ir puiki pievelė ekspozicijai, o ko daugiau reikia. Reikia tik bendrauti ir būti laimingiems... Ne viską galima įkainoti pinigais. Pinigai yra tam, kad turėtume duonos ant stalo, bet sielai reikia daugiau. Kolegų darbus, pateiktus parodai, vertinčiau dešimt iš dešimties. Aš nepataikauju taip sakydama. Man patinka Almos duobės degimas ir kitų darbai. Sakau nuoširdžiai. Mes esam Almai dėkingi už tai, kad galim čia susirinkti, pabūti keramikų rojuje. Tai yra labai daug, ypač dabar, kai ilgą laiką sėdėjom atskirty, o dabar susibėgom, galim bendrauti, kažką padaryti, tai jau yra šventė, - baigdama mūsų pokalbį sako Živilė Bardziliauskaitė-Bergins ir nuskuba prie savo kolegų, besiruošiančių oficialiam parodos atidarymui.

Nors tardama įžanginį žodį Alma Mirzienė apgailestavo, kad ne visi žadėję atvažiuoti žmonės dėl vienokių ar kitokių priežasčių neatvažiavo, bet svečių buvo tikrai nemažai. Net iš Ignalinos grupelė atvažiavo. Tarp svečių buvo ir Laukagalio galerijos įkūrėjai Vilija ir Lukas Handschin. Svarbu, kad susirinkę į parodos atidarymą žmonės galėjo ne tik keramikų darbus apžiūrėti ir įvertinti, bet ir naujos pažintys mezgėsi. O kokia skani buvo Almos išvirta šiupinienė... Beje, parodoje buvo ne tik mano jau išvardintų „Ornamento“ grupės narių Rimo Inokaičio, Almos Mirzienės, Virginijos Juršienės, Aušros Linkienės, viešnios Živilės Bardziliauskaitės-Bergins darbai, bet ir jaunųjų keramikių Liepos, Lauros, Auksuolės ir Snieguolės darbai.

Atsisveikindamas su dar vienu gražiu „Ornamento“ keramikų grupės organizuotu seminaru sakau iki naujo susitikimo.

Algis JAKŠTAS