Visai netikėtai prisiminiau, kad rugsėjo pabaigoje sukaks penkeri metai nuo liūdnos datos – mirties žmogaus, kurį mintyse iki šiol vadinu dvasios titanu. Kitaip vadinti būtų paprasčiausiai neteisinga...

...Jis buvo ilgametis mano darbdavys, pirmąją mano darbo dieną jo vadovaujamoje įstaigoje pažadėjęs, jog dirbsime iki kol man ateis laikas išeiti į pensiją. Tada visi smagiai pasijuokėme, nes man iki pensijos buvo likę šiek tiek daugiau nei dvidešimt metų, o šio fakto žadėtojui tuomet buvo per šešiasdešimt.

Tai buvo sudėtingo charakterio žmogus, kartais mėgęs kraštutinumus. Užtat visada pasitempęs, orus, reiklus (ne tik mums, bet ir sau), nenuolaidžiaujantis, besilaikantis susitarimų, bet kartais vaikiškai pameluojantis, jei atsirasdavo reikalas išsisukti iš nepatogios padėties. Nors nebuvo baigęs jokių ekonomikos mokslų, pinigus skaičiuoti mokėjo, gebėjo numatyti galimus sėkmingus sandėrius, o ir netikėtoms nesėkmėms buvo pasiruošęs. Keistokas buvo ir jo draugų ratas: vieni dingsta, kiti atsiranda.

Per trumpą laiką savo šeimai sukūrė pakankamai stabilią materialinę padėti, pagerino buitį, įsigijo neprastą automobilį. Žodžiu, didelės prabangos nebuvo, bet ir skurdo akys į jo pusę nebuvo nukreiptos.

Darbe paminėjo ir savo gyvenimo septyniasdešimtmetį, ir septyniasdešimt penkmetį ir ... aštuoniasdešimtmetį. Po šios garbingos sukakties jau retkarčiais prabildavo apie tai, kad gal jau užtenka dirbti, kad gal jau laikas užsiimti vien kūrybine veikla, bet konkrečią sprendimo datą vis dar pastūmėdavo į priekį. Taip tęsėsi dar trejus metus... Na, iki to laiko, kol tikrai įvykdė daugiau nei prieš dvidešimt metų duotą pažadą išleisti mane į pensiją...

Sutartą dieną atsisveikino su kolektyvu, prieš tai vadovo krėslą perdavęs kitam žmogui ir, pasak jo, išėjo kūrybinių atostogų. O po mėnesio sužinojome – vėžys, ketvirtoji stadija. Visi buvome šokiruoti, nes tai buvo niekada jokiais negalavimais nesiskundęs žmogus, niekada neturėjęs jokio nedarbingumo lapelio, neleidęs sau neateiti į darbą dėl kokio menko negalavimo. Na, sakykim, galvos skausmo ar slogos. Žinoma, tokia naujiena nelabai norėjosi tikėti, bet faktai lieka faktais, Teko...

...Ir šiandien vartau jo knygą, kurioje tik viena novelė, parašyta likus dviems mėnesiams iki mirties. Kai jo sūnus man atvežė tą knygutę, net šiurpuliukai kūnu nubėgo paskaičius įrašą: „Prisiminimui, kad buvau ir ... esu“.

Aiškumo dėlei, pasakysiu, jog nuo oficialios diagnozės paviešinimo dienos iki išėjimo į amžinybę, praėjo nepilni metai. O mintis iš jo novele virtusio dienoraščio geriau pacituosiu. Taip bus geriau, nei atpasakoti. Praėjus keletui dienų po operacijos užrašyti tokie žodžiai: „(...) Visi mėgsta sakyti, kad mirtis visuomet budi prie mūsų slenksčio, ir negali žinoti, kada kas atsitiks. Tačiau gerai tada, kol mirtis ne čia, ne prie mano slenksčio. O jei ji jau budi čia, tuomet gyventi šia akimirka – sudėtinga.“  

„(...) Seniai man sakė, kad žmogus savo mirties negali kontroliuoti, nes tai nevalinga būsena. Tačiau dabar žinau, kad mirtis turi savo kvapą. Ji beartėdama savo kvapu praneša apie save. Tas kvapas toks pat, kaip vasaros ankstyvo ryto vėsus dvelktelėjimas. Drėgnokas ir beskonis, tačiau gaivus. Išsilaikantis tik gal milijoninę dalį akimirkos. Suspėji jį pajusti, juo stiprinti save – mirtis stabtelės...“

Gruodžio 9 d. įrašas. „Po 36 dienų parvežė namo. Džiaugsmo nėra. Žinau, kad namuose niekas nepasikeitė. Lentynoje stovi parašytų knygų eilė. Svajojau tą eilę papildyti. Ir kiti nujautė, kad greitai taip bus. Tačiau dabar viskas priklauso tik praeičiai – viskas iki mano išvažiavimo. O po jo – dabartis ir kitos dienos su kitomis taisyklėmis. (...) Žvilgterėjau pro langą ir pajutau, kad esu suglumintas minties, jog jau viskas nebegalės pasikartoti: nebepasodinsiu medelio, nebenupjausiu vejos, nebepajėgsiu vairuoti automobilio, nebeįmesiu į židinį malkų... Gal nebeparašyčiau net mažyčio kūrinėlio? Niekas nepasikartos, nebepasikartos, kas buvo tavo esmė, kas tave skatino gyventi. Viskas priklausys praeičiai. O kas dabarčiai?“ 

„(...) Girdėjau apie priešmirtinį pagerėjimą. Nieko nežinau, kiek jis trunka. Ir internete neieškosiu apie tai straipsnio. Svoris mažėja. Vis labiau išsenku. Nenoriu, kad tokį sulysusį, su įkritusiais skruostais, pilku veidu ir bejėgį matytų žmonės. Ir visgi mano dvasia sustiprėjusi, jau nebe tokia minčių ir dažnai pasireiškiančių kūno skausmų prislėgta. Todėl, matyt, ir pajutau, kad galiu rašyti kompiuteriu. Jau kelios dienos kaip kompiuterio klaviatūra iš raidžių rašau žodžius ir rikiuoju į sakinius. Rašau pailsėdamas. Tačiau skubu šios novelės pabaigoje padėti tašką. Nežinau, ar suspėsiu, ar galėsiu dar pamatyti iš leidyklos atvežtą knygutę? “

„(...) Džiaugsmo nebuvo. Jo nė krislelio neatsirado ir šiandien. Tik žinau, kad pabaigiau darbą ir savęs kas minutę nebekankinsiu. Džiaugsmą keliui užtveria vėžys – atimta teisė gyventi. Tačiau dar tebesu toks naivuolis kaip vaikystėje – vis tikiuosi ir laukiu, gal išsipildys šių dienų nors vienas troškimas. Šį kartą svarbiausias – troškimas gyventi. Man nieko daugiau nereikia.“

„(...) Į laikrodį pažvelgti atpratau, tačiau vis laukiu tos sekundės, kuri paženklins, kad labiau atgaunu savo jėgas. Tikiu, kad tokia sekundė mane pamalonins. Tikiu todėl, nes labai noriu gyventi. Gyvenimas man toks pat įdomus ir kupinas įvykių, o man dabar paliktas ir siaurai apribotas mažas pasaulėlis, pripildytas karštų mano lūkesčių. Atsisakyti savęs nenoriu. Noriu būti, o ne išnykti. Bet... “

Lemtis neišgirdo prašymo. Niekas nesugebėjo jos perkalbėti pakeisti savo sprendimą. Liūdniausia, jog jos sprendimams jokių apeliacijų pateikti negali, apskųsti netgi patiems aukščiausiems teismams irgi nevalia.

Knygutę, kurioje publikuota ši novelė, gavau dovanų iš karto po to, kai tik ji buvo išleista. Iki lemtingosios dienos tebuvo likę apie pora mėnesių. Skaičiau ir šiurpau nuo būties trapumo ir vis dar tikėjau stebuklu: juk visaip būna. Deja...

Kitą dieną po mirties (buvo savaitgalis) velionio sūnus atnešė paties tėvo surašytą nekrologą: žinojo, kad mums jo reikės, kad teks gyvenimo faktus rankioti po vieną, dėlioti juos į krūvą, todėl ir pasistengė viską kuo tiksliausiai surašyti pats. Pats ir vietą amžinajam poilsiui išsirinko, pats ir antkapinį paminklą nubraižė. Negana to, dar ir detalių išmatavimus surašė.

Sunkiai sirgdamas savo mintis surašė į dvi novelių knygutes. Tai lyg savotiškas atsisveikinimas, lyg atgaila, lyg pasiteisinimas, kad ne viską šioje žemėje padariau, ne visus pažadus įvykdžiau. Dažnai pagalvoju – ar sugebėčiau taip pasiruošti IŠĖJIMUI? Ar užtektų dvasinės stiprybės? Gal tai įmanoma tik titanams. Tikriausiai...

Genovaitė ŠNUROVA