Voras yra toks pat gamtos vaikas, kaip ir bet kuris kitas gyvis. Tačiau mes jo bijome. Mums jis negražus, net bjaurus...

- Jei man voras ant rankos užropotų, - sako pievoje įsibridusi maža mergaitė, - aš pradėčiau spiegti.

- O aš... - bando jai pritarti kita, - aš... aš nežinia ką daryčiau.

- Aš tai jam taip pliaukštelėčiau... - ranką aukštyn pakelia jų draugas ir parodo, kaip jis darytų. - Gerai, kad čia tų vorų nėra...

Vaikai kalbėjo taip ir kitaip, jie ginčijosi ir visaip vardijo voro nedorybes. Jiems viskas buvo paprasta, nes daug ką buvo girdėję iš tėvų ir kitų suaugusių. Tiesa, tikro voro jie niekada nebuvo matę ir nežinojo, ką jis veikia gamtoje.

O jis kiūtojo pasislėpęs čia pat, žiūrėjo iš savo priebėgos ir visai nesiklausė vaikų: jam taip rūpėjo sulaukti musės zirzeklės ar uodo, kuriuos galėtų nutverti ir skaniai papusryčiauti.

Selemonas PALTANAVIČIUS