Mes turime 206 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5441
mod_vvisit_counterŠią savaitę:31422
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:130675
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:159579

Švenčionių krašto šviesulys

2021 m. spalio 2 d.

Švenčionių kraštas - tai šaltoji ir skaidrioji it krištolas Žeimena, Abejučių, Adamavo ąžuolai, Argirdiškės, Baltagalio pušys, galingi Grybų, Kaltanėnų, Karpakėlio ąžuolai, pusantro šimto metų pralenkusi Joniškės liepa, gėlo geriamojo vandens šaltinis Lino verdenė, mirę ir gyvi kaimai, miesteliai. Viename jų - Švenčionyse - ir gimė šio gražaus Lietuvos kampelio, Nalšia vadinamo, propaguotojas ir puoselėtojas Šarūnas Laužadis.

Jo parašytų knygų – „Švenčionių krašto legendos“ (1996), „Lietuva – šventų ąžuolų žemė“ (1996, 1997), „Nalšios žemės paslaptys“ (1998, 2008), „Lietuvos ąžuolo šaknys“ (1999, 2005), „Ekologija ir etnologija“ (2000), „Yra šalis, kur senos girios ošia“ (2005), „Žvilgsnis į Šiaurės ir Vidurio Europos šalis“ (2005), „Nuo Baltijos iki Viduržemio jūros“ (2006), „Gyvenamoji aplinka ir ekologija“ (2007), „Pažįstama ir dar nežinoma Lietuva“ (2008), „Nebaigta sakmė“ (2008), „Sveika mityba ir ekologiškas maistas“ (2010), „Sakmės ir padavimai apie Nalšios žemę“ (2017), „Padavimai apie Lietuvos vietovardžius“ (2019), „Nuo Nalšios pateka saulė“ (2020-2021) - puslapiai kupini meilės girioms, miškams ir, aišku, žmonėms, iš kurių jis išgirdo padavimus, legendas.

Kas paskatino domėtis praeitimi ir sieti ją su dabartimi? Drąsiai galima teigti, kad tai buvo romuvietis a.a. Jonas Trinkūnas, senųjų raštų studijos, ypač A.Vijūko-Kojelavičiaus legendos apie didingą Lietuvos praeitį. Matydamas, kaip užmarštin nuplaukia šimtus metų kaupta tėvų ir protėvių išmintis, Šarūnas stengiasi ją užfiksuoti, pasitelkdamas savo proto galias, vaizduotę ir dalijasi su skaitytoju.

Kada gimė pirmasis kūrinys? 12 metų vaikinuko kūrinį išspausdino Švenčionių rajono laikraštis „Žvaigždė“. Ir nuo to laiko žurnalisto plunksna nerūdija. O 1991 metų laikraštis „Respublika“ sulaukė Šarūno straipsnio „Švenčionys - irgi Lietuva“, paskatinusio švenčioniškius burtis: taip gimė jo įkurtas klubas „Švenčionija“, jau 30 metų vienijantis nalšiškius. Jo straipsnius, legendas, padavimus noriai spausdino „Atgimimas“, „Lietuvos aidas“, „Respublika“, „Ūkininko patarėjas“, „Valstiečių laikraštis“, „Ekonomika ir visuomenė“, „Katalikų pasaulis“, „Mūsų girios“.

Dabar Šarūno mintys „regimos“ regioninėje Švenčionių, Ignalinos, Zarasų, Rokiškio, Utenos, Ukmergės spaudoje bei respublikiniuose laikraščiuose. Parašytų ir paskelbtų straipsnių kiekis jau peršoko keturis šimtus.

Paklausiau kolegos Šarūno: kas jam yra žurnalistika?

„Žurnalistika - tai gyvenimo sritis, kuri yra už tautybės ribų, kuri aukščiau nei profesija, politinės nuostatos ar religiniai įsitikinimai, todėl ir žurnalistas užima ypatingą vietą visuomenės gyvenime, - atsakė jubiliatas. - Žurnalistas privalo viską matyti taip, kaip yra iš tikrųjų ir teisingai, bešališkai pateikti visuomenei visa, kas vyksta tiek šalia mūsų, tiek ir tolimame pasaulyje. Todėl žurnalistika turi būti žmogaus įgimta savybė, tai - tiesiog jo gyvenimo būdas.

Kaip aš palinkau į žurnalistiką? Prisimenu, kaip dar visai mažas vaikas, stebėdavau Tėvą, vakarais skaitantį laikraščius, ir man vis magėjo sužinoti, kas jį ten traukia... Sužinojau tai vėliau, kai besimokydamas mokykloje pradėjau vartyti Tėvų prenumeruotus leidinius, o kai kada, norėdamas greičiau sužinoti „karščiausias naujienas“, bėgdavau per ilgąją pertrauką į spaudos kioską... O to meto spauda, kaip bevertinsi šiandien, vis dėlto buvo ganėtinai informatyvi. Be man tuo metu įdomiausių sporto naujienų, akį patraukdavo ir kita aktuali informacija apie įvykius Lietuvoje ir tolimame pasaulyje, apybraižos, novelės...

Šį mano potraukį pastebėjusi Mama, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, paskatino mane rašyti į rajono, vėliau - į respublikinę spaudą. Pirmoji žinutė buvo išspausdinta Švenčionių rajono laikraštyje „Žvaigždė“ 1963 metais ir nuo to laiko jau neleidau plunksnai išdžiūti. Per kone šešiasdešimt metų, prabėgusių nuo to laiko, leidiniuose „Atgimimas“, „Lietuvos aidas“, „Politika“, „Respublika“, „Ūkininko patarėjas“, „Valstiečių laikraštis“, „Katalikų pasaulis“, „Mūsų girios“, portale DELFI ir regioninėje spaudoje paskelbiau per 400 straipsnių aplinkosaugos, etninės kultūros, regionų plėtros ir žurnalistikos temomis - vien DELFI jų buvo paskelbta netoli šimto.

Įpusėjus gyvenimui, kartas nuo karto parašydavau ir literatūros kūrinių, ir net buvau kviečiamas į Lietuvos rašytojų sąjungą, tačiau a. a. rašytojas Justinas Marcinkevičius draugiškai patarė man savo vietos ieškoti žurnalistikoje. Protingai patarė...“

Dar paklausiau, ką jis mano apie dabartinę žiniasklaidą. Kas joje gero, kas blogo?

„Žiniasklaida nuo tada, kai pradėjau rašyti, ryškiai pasikeitė, - atsakė kolega Šarūnas. - Anais laikais vyravo spaudiniai, kuriuose žurnalistas stengdavosi „pramušti“ savo kuo objektyvesnę ir informatyvesnę medžiagą, ir kartu neužkliūti GLAVLIT'ui (to meto cenzūra), o kad pasitaikytų gramatinių ar stiliaus klaidų, buvo neįsivaizduojama. Honoraro dydis irgi nebuvo esminis klausimas. Svarbiausia reikėjo išlikti, išgyventi. Dabar žiniasklaida Lietuvoje, palyginus, laisva, o cenzoriai nelaiko žurnalisto „už virvutės“, nedraudžiama viešai kalbėti to, kas dar neseniai buvo uždrausta. Šalyje prisisteigė gausybė įvairiausių žiniasklaidos priemonių, atsirado sąlygos augti naujai, kūrybingai žurnalistų kartai. Tačiau tai nereiškia, kad viskas gerai ir jau galime džiaugtis.

Pirmiausia, daugeliu atveju, žurnalistų kalba su žiniasklaidos priemonės savininku prasideda nuo honoraro, kuris iš dalies nulemia ir žurnalistinės produkcijos kokybę, dydžio. Atitinkamai žurnalistui keliama užduotis bet kokiais būdais patraukti kuo didesnę dalį visuomenės. Taip nukenčia profesinė pusė ir atsiranda ištęsti, slegiantys, menkaverčiai socialiniu ir žurnalistiniu požiūriu, bet patrauklūs žemesnio išsilavinimo ir mentaliteto žmonių grupei komerciniai „kriminalai ir nelaimės“ ar bulvarinės banalybės. Blogiausia, kad tokie straipsniai ar laidos neretai užgožia kur kas šviesesnę gyvenimo realybę. Tačiau būtent šių straipsnių, kartais net su gramatikos ar stiliaus klaidomis, pagalba galima paveikti skaitytojų galvojimą norima linkme...

Antra, nemažą dalį jaunų žurnalistų patraukia virtuali gerai apmokama žiniasklaida, o masiškai kuriamos ar kopijuojamos laidos užgožia spaudą. Bet ką šios, iš pirmo žvilgsnio patrauklios, laidos duoda visuomenei? Kur žurnalisto perspektyva tobulėti? Yra, tiesa, ir informatyvių laidų - viktorinų, pokalbių su menininkais, mokslo žmonėmis, politikais ar gamtos mylėtojais. Tačiau didelę eterio dalį vis tik užima tušti pokalbiai su kylančiomis ir niekaip neiškylančiomis ar gęstančiomis ir vis neužgęstančiomis žvaigždėmis. Na, gal kam ir įdomu klausytis „gražuolių“ pasiplepėjimų apie tai, kada jos keliasi, ką valgo, kur poilsiauja, tačiau vargu ar tokios laidos, ir dar su pasitaikančiomis kalbos klaidomis ar net žargonais, praturtina žiūrovo dvasinį pasaulį...“

Pasitikdamas savo gražią sukaktį, kolega Šarūnas nuolat susitinka su skaitytojais kaip Lietuvos žurnalistų sąjungos bei Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys. Linkime jam ir ateityje būti aktyviam ir kūrybingam!

Alfonsas KAIRYS

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys