Niekada nepagalvojau, jog kada nors per patį grybavimo įkarštį atsidursiu visai netoli grybų sostine vadinamos Varėnos. Bet atsitiko. Jaunystės laikų draugė pakvietė į svečius. Ilgai atsisakinėjau, bet kažkodėl būtent dabar pasiryžau. O tai kaipgi atvažiavus tokį kelią nepasinaudoti proga ir nenueiti grybauti. Tai ir išsiruošėme. Ogi miškų gražumėlis. Vaikščiojau lyg po parką, grybus rankiojau (o jų čia išties daug) ir nė nepastebėjau, jog pasiklydau. Šaukiau, šaukiau draugę, bet ji manęs negirdėjo. Vadinasi, aš toli nuo jos nuklydau. Panikos priepuolis, žinoma, dar nebuvo apėmęs, bet jau darėsi neramu. Laimei, buvau pasiėmusi telefoną. Paskambinau, pasakiau draugei, kad pasiklydau ir nebežinau, kur eiti. Ji mane paklausė, ką aš matanti šalia savęs. Pamaniau, kad absurdiškesnio klausimo tai net nesugalvosi: ką gali matyti aplink save miške. Taigi juk aišku ir neklausus – medžius, grybus, skruzdėlyną. Žodžiu, jos patarimas buvo toks: pasiieškok kad ir nelabai įminto takelio (jų miške esą daug) ir eik juo. Bet kokiu atveju kažkur išeisi. O jau tada, kai matysiu kažkokius konkretesnius orientyrus, vėl turėsiu jai skambinti. Tik tuomet ji imsis mane gelbėti.

Taip ir padariau. Radau takelį. Ėjau, ėjau... Kai atrodė, jog tas takelis niekada nesibaigs, prieš akis pamačiau laukymę. Vis jau šis tas konkretesnio. Dar paėjėjusi išgirdau šuns lojimą. Apsidžiaugiau neišpasakytai, nes, pamaniau, jei yra šuo, tai bus ir sodyba. Taip ir buvo. Pasibeldžiau į nedidelį, maždaug pirties dydžio namelį, o duris atidariusio nenusakomo amžiaus vyro paklausiau vietovės pavadinimo. Pasisakiau kad esu paklydusi. Tiesa, dar paprašiau vandens. Davė. Po to dar kažko paklausė, kažką aš jam atsakiau, o kai padėkojusi jau apsisukau eiti, tos trobelės šeimininkas paklausė, iš kurio Lietuvos pakraščio aš esanti, nes, pasak jo, kalba išduoda, jog esu ne vietinė. O tada ir aš suklusau. Ne dėl jo tarmės, o dėl balso tembro. Norėdama patvirtinti staiga kilusius įtarimus, dar ir apie grybus paklausinėjau, apie vos ne atsiskyrėlišką gyvenimą, apie civilizacijos trūkumus ir kt. Aš tikrai negalėjau apsirikti – tai Vladas. Žmogus, kuris kažkada bene dešimt metų gyveno netoliese. Besikalbėdama ir veido bruožus bandžiau atmintyje atgaivinti. Abejonių neliko, tai tikrai Vladas. Aš sąmoningai neminėjau mano gyvenamosios vietovės pavadinimo, nes nenorėjau būti atpažinta. Nors po tiek metų vargu ar tai įmanoma. Tuo labiau, kad man tada buvo apie dvidešimt metų, o jis bemaž tiek vyresnis.

Dabar skambindama draugei jau žinojau orientyrus iš kur ji mane turėtų pasiimti. Ji, pasirodo, puikiausiai žinojo ir tą vietą, kur aš dabar esu, ir tą žmogų. Pasirodo, mano atrastoji sodyba visai netoli jos. Na, gal bus apie pora kilometrų. Kai jau abi susitikome, draugė papasakojo, kad šitą žmogų jo paties vaikai čia apgyvendino prieš kokius dešimt metų. Aplanko pasikeisdami, maisto atveža, bet pas tėvą neužsibūna. O tada mane užplūdo prisiminimai...

...Vlado ir Redos šeima su trimis dar nedideliais vaikais apsigyveno mano gatvės gale, gražiame neseniai statytame name. Ilgai su šia šeima artimiau nebendravome. Net nežinau kodėl: susitikdavome, pasisveikindavome ir tuo bendravimas baigdavosi. Kai po kurio laiko sužinojau, jog jie nusipirko japonišką magnetofoną už 15 000 gal dar tvirtų rusiškų rublių (o gal dolerių), pagalvojau, kad šeima gyvena daugiau nei pasiturinčiai, jei gali sau leisti pirkti tokius, sakykim, prabangos daiktus. Tuomet bandžiau įsivaizduoti, kokie baldai jų namuose, kokie kilimai, indai ir kt. Tas mano įsivaizdavimas subliūško iškarto, kai tik Reda kartą pasikvietė į svečius. Tikrai žiobtelėjau iš nuostabos, pamačiusi, jog baldeliai kuklučiai, pasak žmonių, gyvenimo matę, televizorius dar netgi prastesnis nei mano, kilimai jau seniai savo laiką atitarnavę... O tas garsusis magnetofonas stovi ant staliuko, kurio viena koja kažkaip keistai atsikišusi, tarsi kokia piktžaizdė, lyg daiktas iš visai kitokio gyvenimo. Suprantama, nieko nesakiau šeimininkams, bet pasijutau keistokai.

Nuo to laiko dažnokai pas juos lankydavausi. Labai gražiai sutarėme su Reda, dažnai pasikalbėdavome, pasiguosdavome viena kitai. Tiksliau, aš ją vis išklausydavau, nes jos gyvenimas nebuvo labai sklandus. Nors abu dirbo, bet šeimai pinigų nuolat trūkdavo. Norėdami gauti papildomų pajamų, jie augino labai daug tulpių. Stengdavosi jas pražydinti prieš Kovo 8-ąją, nes tuomet beveik visas išpirkdavo.

Reda labai dažnai ateidavo pasiskolinti pinigų. Grąžindavo visada sutartu laiku. Kartą atsitiko taip, kad Reda irgi paprašė paskolinti kažkokią nedidelę sumą. Pasakiau, kad tuoj užnešiu, nes kaip tik eisiu pro šalį. Įėjusi į jų namus radau visus susėdusius už stalo ir geriančius arbatą. Reda ir man pasiūlė. Neatsisakiau. Kaip tik tuo laiku suskambo jų telefonas. Iš pokalbio supratau, kad kažkas siūlo Vladui pirkti tulpių svogūnėlių. Ir žinote, ką jis pasakė (primenu, šeima visiškai neturėjo pinigų): „Oi, ne. Jei siūlytumėte už kokius 5 000, tai tartumės, o dėl tokio mažo kiekio neverta net kalbėtis. Atsiprašau.“

...Vladas svečiavosi pas kažkokius žmones, kur susipažino su profesoriumi iš Ukrainos. Kadangi Vladas meistriškai mokėjo sudaryti labai pasiturinčio žmogaus įvaizdį (netgi savotiškas balso tembras prie to prisidėjo), tas profesorius pakvietė Vladą su šeima atvažiuoti į Odesą, pagyventi šalia šio miesto esančioje jo viloje, papramogauti. Kaip manote, ar Vladas sutiko? Žinoma, nors šeimos finansinė padėtis tikrai nebuvo pasikeitusi į gerąją pusę.

Nuvažiavo visa šeima su nuosavais „Žiguliais“, susirado tą vilą, joje laukęs žmogus padavė Vladui raktus ir pasakė, jog atvažiuos po dviejų savaičių jų pasiimti. Žodžiu, iki to laiko gyvenkite, džiaukitės, ilsėkitės. Po tokių žodžių ne tik pats Vladas, bet ir Reda liko be žado. Kodėl? Ogi todėl, jog Vladas šeimą patikino, jog jais čia bus pasirūpinta: pamaitinti, suorganizuotos pramogos, ekskursijos į aplinkines žymias vietas ir t.t. Ir, suprantama, viskas to profesoriaus sąskaita. O realybė, pasirodo, visiškai kitokia...

Niekur nesidėsi, teko galvoti, kaip išsisukti iš padėties: paskaičiavo, kad net labai kukliai maitinantis, vis tiek nebeliks pinigėlių kelionei namo. O parvažiuoti tai reikia. Išgelbėjo viloje paliktas laikraštis, kuriame šeima rado skelbimą, jog reikalingi pomidorų skynėjai. Už darbą bus atsiskaitoma kasdien, o po darbo dienos dar bus galima pasiimti su savimi kažkokį kiekį pomidorų. Tai ir buvo pati tinkamiausia išeitis. Visas vadinamų atostogų dienas šeima neaprėpiamuose laukuose skynė pomidorus, o tuos, kuriuos buvo galima vakare pasiimti su savimi, krovė į dėžutes ir dėjo į priekabą. Likus porai dienų iki išvažiavimo, priekaba jau buvo pilnutėlė.

Kai lygiai po dviejų savaičių atvažiavo raktus davęs žmogus, Vladas ir Reda jam nesirodė (buvo pasislėpę gal už dviejų kilometrų esančiame apleisto namo kieme), o raktus paliko vaikams. Jie grąžino juos tam žmogui, o kadangi rusiškai kalbėti nemokėjo, tai nieko jam ir nepapasakojo. Vaikams buvo pasakyta, kad atvažiavėliui tepasakytų tik tris žodžius: ačiū, viskas puiku. Rusiškai žinoma.

Pakeliui namo Vladas ir Reda sustodavo nedideliuose kaimeliuose ir pardavinėjo priekaboje vežamus pomidorus: vienoje vietoje kažkiek parduoda, kitoje – vėl kažkiek ir tokiu būdu pasiekė namus. Žodžiu, pailsėjo...

Tokių epizodų iš šios šeimos gyvenimo galėčiau daug papasakoti, bet gal jau kitą kartą.

Žodžiu, tokio arogantiško žmogaus aš gyvenime daugiau nesutikau. Nežinau, kaip jam klojosi gyvenimas išvažiavus iš mano gyvenamosios vietovės, bet tas faktas, jog jis atvežtas į miško glūdumą ir čia, galima sakyti, paliktas, daug ką pasako...

Genovaitė ŠNUROVA