Neseniai atšventėme Švenčionėlių miestelio gimtadienį – 160 metų. Rajone gal ir jauniausi, bet tikrai turime kuo pasidžiaugti: ir parduotuvėmis, ir sveikatos priežiūros centrais, paštu ir šiuolaikiška katiline, baigiamais renovuoti daugiabučiais ir geležinkelio stotimi, kurios daug kas gali pavydėti – tik sėsk į traukinį, ir Vilnius čia pat. Miestelyje suremontuotos gatvės, tiesa, ne visos, bet nereikia visko norėti vienu metu. O kaip tvarkosi privačios sodybos! Naujos tvoros, gražūs stogai ir gėlynai, nušienautos vejos – širdžiai miela. Gyvenk, atrodo, ir džiaukis, juk ko daugiau reikia – esame apsupti nuostabia gamta, miškais.

Covid-19 laikotarpiu pagausėjo šia gamta besidžiaugiančių ir tai labai matosi miškuose esančiuose šalia Švenčionėlių. Net ir poilsio šaltomis žiemos dienomis galima buvo sutikti Švenčionėlių gyventojų prie Šalnaičio ir Sirgėlio ežerų, Žeimenos upės, Veikūnų ir Sudotos miškuose.

Mes, miškininkai, taip pat norime ir stengiamės, kad miškai džiugintų žmogaus akį, kad miške būtų malonu – taisome kelius tam, kad su šiuolaikiniais automobiliais galima būtų įvažiuoti toliau į miškus rinkti jo gėrybių.

Valstybinė miškų urėdija rugsėjo 11 dieną visoje Lietuvoje organizavo akciją „Miško kuopa“, kurios tikslas buvo surinkti šiukšles miškuose. Švenčionėlių regioninis padalinys šią akciją organizavo miškuose, esančiuose šalia Švenčionėlių. Prie šios akcijos prisidėjo ir aktyvūs miesto gyventojai, o akcijos metu buvo surinkta išties daug atliekų, tarp jų ir išmestas neįgaliojo vežimėlis. Šis vežimėlis man neduoda ramybės ir šiandien, todėl nusprendžiau pasidalinti su Švenčionėlių gyventojais kai kuriomis mintimis. Vežimėlis, kuris kažkam leido judėti ir džiaugtis gyvenimo akimirkomis, galbūt net paskutinėmis, tapęs nereikalingu išvežtas į mišką. Paliktas, apleistas, kuomet galbūt labai reikalingas kažkam kitam, juk dabar kaip niekada paprasta įdėti į skelbimą internete, parduoti, atiduoti. Vežimėlis talkos metu buvo paliktas prie kelio Švenčionėliai – Sariai. Po dviejų parų jis pradingo. Matyt, išties buvo kažkam reikalingas. Taip pat nesuprantama, kai į mišką yra vežama buitinė technika, televizoriai, šaldytuvai, dujinės viryklės, laidiniai telefonai. Juk šiuos buitinius prietaisus nesunku palikti surinkimo punktuose, jų yra ir Švenčionėliuose. O stiklainius, stiklą, statybines medžiagas, automobilines padangas galima priduoti į Pliauškėse esančią didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelę.

Ateina ruduo, džiaugėmės savo sodų ir daržų išaugintomis gėrybėmis. Tai ir skanu, ir sveika. Bet neretai jų kamienus ir visą žolinę augaliją, obuolius vežame į mišką, motyvuodami, kad neturime kur jų dėti.

Juk visa tai miškui yra svetima, miškas to paslėpti ir sunaikinti negali, o mes eidami mišku ir norėdami juo pasigrožėti, pailsėti visa tai matome ir užduodame sau klausimus: „Kas visa tai padarė? Kodėl miškininkai netvarko? Kodėl nebaudžiami šiukšlintojai?“

Prieš užduodami tokius klausimus, paklauskite savęs: „O ką aš padariau, kad jų būtų mažiau miškuose? Kur aš padedu man nereikalingus daiktus? Ar turiu komposto dėžę? Ar atidaviau man nereikalingą daiktą sunkiau gyvenančiam kaimynui? Ar rūšiuoju prieš išnešdamas į konteinerį?“

Ir šiferis... Jo Švenčionėlių miškuose šiais metais surinkta kone daugiausia, lyginant su ankstesniais. O dar reikia pridėti dėžes, batus, automobilines padangas ir kėdes, sofas, meškeres, kilimus, netgi knygas.

Pabandykime įsivaizduoti, kad viso to, ką išvežame į Švenčionėlių miškus, miškininkai, vietos bendruomenės ir seniūnija nerinktų keletą metų. Ką mes matytume eidami į mišką grybauti, uogauti ar paprasčiausiai pasivaikščioti? Vietoje grybų rastume padangas ir lėkštes, vietoje uogų – šaukštus ir stiklainius, o vietoje nugriuvusio medžio tektų lipti per supuvusią sofą ar šaldytuvą ir šalia išpiltos iš daržo piktžolių krūvos tektų brautis per dilgėlių lauką, vietoj to kad eitume žalia miško samana.

Norėčiau paprašyti Švenčionėlių ir aplinkinių gyventojų dažniau užsukti į Pliauškėse esančią didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelę, kurioje yra visa reikalinga struktūra šiuolaikiškai tvarkyti ir priimti iš vietos gyventojų nereikalingus daiktus ir atliekas. Taip pat į šalia esančią daiktų dalijimosi aikštelę, kurioje galima palikti nereikalingus, bet dar tinkamus naudojimui daiktus, bei žaliųjų atliekų aikštelę, kurioje galima palikti, už simbolinę kainą, neribotą kiekį žalios masės, atsirandančios mūsų daržuose ir soduose.

Ir baigdamas, manau, kad reikėtų truputį daugiau informacijos ir sklaidos vietos gyventojams ir tada bus švaresnis mūsų miestelis ir Švenčionėlių miškai.

Aloyzas DEVEIKIS