Ar mes, gerai matantieji, galime įsivaizduoti, kokias problemas ir iššūkius kasdien tenka nugalėti silpnaregiams? Net ne akliesiems, o silpnaregiams. 2019 m. Statistikos departamento duomenimis, prastai mato, net nešiodami akinius ar kontaktinius lęšius, 11,7 proc. 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų, tai beveik 280 tūkst. žmonių. Kaip tiek daug žmonių jaučiasi aplinkoje, iš esmės sukurtoje gerai matančių žmonių poreikiams? Kaip prisitaiko gyventi ir dirbti, neįžiūrėdami per mažo šrifto dokumentuose, knygose, prekių etiketėse, transporto informacinėse iškabose ir net ant gydytojo kabineto durų? Kaip kasdien keliauja į mokyklas, universitetus, darbus nepažymėtais laiptais, apeina ant šaligatvių „išdygusius“ kelio ženklus, stengiasi „nepereiti kiaurai“ nepažymėtų stiklinių vitrinų ir durų?

LSMUL Kauno klinikų Akių ligų klinikų gydytojas oftalmologas, Vaikų akių ligų skyriaus vadovas ir Retų akių ligų centro vadovas Arvydas Gelžinis akcentuoja, kad didžiumą akių ligų galima gydyti: „Svarbiausia, kad žmogus visada kreiptųsi į medikus ir neuždelstų.“ Jis pabrėžia, kad labai svarbi yra oftalmologo pagalba aiškiai įvardijant regėjimo sutrikimą. Deja, pagalbinių priemonių parinkimas Lietuvoje dar gana komplikuotas. Gydytojas konstatuoja, kad oftalmologai gydo ir stebi tik akių ligas, o silpnaregystė pati savaime yra tokia būklė, kuri gali likti tarsi užribyje.Šiuo atveju svarbus ne tiek oftalmologas, kiek paties paciento gebėjimai: „Tai labai priklauso nuo paties žmogaus gebėjimo ir noro išnaudoti regėjimo likučius. Apskritai, tai visiems silpnaregiams yra iššūkis, su kuriuo jie turi susitvarkyti. Tiek vaikai, tiek suaugę.Tačiau, jeigu nepasiduos, stengsis, tikrai ras savo vietą gyvenime.“

PianistėDainora Laukžemytė-Rubašenko, vaikystėje patyrusi avariją, pasibaigusią akių trauma, yra baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) ir beveik niekada neprašo pagalbos, nes niekas netiki, kad ji turi matymo negalią. Dainora pasakoja, kad visą vaikystę praleido gerai matydama, todėl gestikuliacija ir kūno judesiai atmintyje tebėra išlikę. Paprašiusi pagalbos ji dažnai būna apšaukta: kokią tu čia negalią turi, jeigu sveikai atrodai? Arba, pavyzdžiui, važiuodama autobusu ji naudojasi 80 proc. lengvata kelionei ir pirkdama bilietą nuolat girdi vairuotojų priekaištus, kad esą jos neįgalumo pažymėjimas yra nusipirktas. Tokios situacijos skatina jų vengti ir atsiriboti.

Dainora įvardija, kas jai būtų svarbu kuriant silpnaregiui draugiškesnę aplinką: diegiant bet kokias naujoves, tarkime, elektronines eiles vaistinėse, poliklinikose ar parduotuvėse savitarnos kasas, verta pagalvoti, ar visoms žmonių grupėms tai bus patogu? Ir rasti visas galimas alternatyvas, pavyzdžiui, kad elektroninė eilė šnekėtų balsu.

Tai tik kelios silpnaregių kasdienio gyvenimo akimirkos, o jų apstu kiekviename žingsnyje.

Šiemet Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS), minėdama Tarptautinę baltosios lazdelės dieną,spalio 15-ąją, kviečia visuomenę atkreipti dėmesį ir prisijungti – „Už aplinką, matomą visiems“.Svarbiausias kvietimo tikslas – aplinką, kurią kuriame visi drauge, padaryti tinkamesne tiems, kas blogai mato.

Lina PUODŽIŪNĖ

Laura MISIUKONIENĖ

Išmanusis telefonas – nepamainoma pagalbos priemonė silpnaregiui. (L.Podžiūnienės nuotr.)