Ir vėl atėjo toks metas, kaip toj dainoj: „Jau pagelto klevai, lapai sukos lengvai vėjyje...“ Spalio pradžia. Gana graži, nelietinga diena. Autogreideris ką tik lygino Labanoro giria besidriekiantį kelią, vedantį link 1863-iųjų metų sukilėlių kapų. Važiuojame jų aplankyti! Juk lapkričio 1-ąją ar 2-ąją mūsų čia turbūt nebus.

To kelio ne kažin kiek. Žinome ir pagrindinį orientyrą – Luknelės upelį, kertantį didelį girios plotą iki pat Žeimenos.

Nebėra senųjų to krašto gyventojų. O jie žinojo daug istorijų apie sukilėlius, jų išvaikščiotus takus, buveines, slaptavietes. Kiek ten tiesos, kiek kūrybos – kas ten žino. Juk daug laiko prabėgę. Bet ne viskas pamiršta...

Štai ir Vilniuje, Gedimino kalne, netikėtai atrasti iškilių didvyrių palaikai. Perlaidoti nepaprastai gražiai, iškilmingai. Kad taip visada, - stebėjomės. Pagarba ir meilė sukilimo atminimui išlikusi ir gal net sustiprėjusi.

… Mūsų automobilis rieda pasipuošusios margu rūbu Labanoro girios keliuku.

Sukilimo dalyviai šiame mūšyje krito gegužę, bet ruduo jiems aplankyti – pats maloniausias laikas. Uždegame atsivežtas žvakutes. Viename, didžiajame, broliškame kape ilsisi 11 tautos didvyrių. Paminklas paprastas, jau ilgus metus čia stovintis, kapavietė ryški. Kitas paminklas šiek tiek toliau. Čia ilsisi didvyriai, kaip spėjama, būrių vadai – poručikas Bukauskas ir buvęs Peterburgo studentas Braunas.

Sukalbame maldą. Ką tik baigėme skaityti šiemetinius „Metų“ žurnalo 7 ir 8-9 numerius. Juose – tęstinė iš lenkų kalbos versta medžiaga apie 1863-iųjų sukilimą, jo dalyvius. Beje, nevėlu perskaityti ir visą knygą, kurią parašiusi lenkų rašytoja, publicistė Zofia Kovalevska. Ji parašiusi ir daugiau knygų apie 1863-iųjų sukilimą Lietuvoje. Pastaroji - „Iš 1863-iųjų metų tremtinio atsiminimų.“ Rašoma ne tik apie sukilimą, bet ir partizanavimą, suėmimus, tardymus, kelionę į tremtį, gyvenimą Sibire.

… Ošia giria, mirkčioja žvakelių liepsnos. Kaip vietovė atrodė prieš daugelį metų? Kas žino...

Grįždami atgal pastebėjome keistą dalykėlį. Sankryžoje ties abiem keliais, vedančiais prie vienos ir antros kapaviečių, stovėjo juodų batų pora. Nelabai ir sunešioti tie batai, ir, matyt, stovi čia jau kurį laiką. Kas tai? Burtai? Paniekinimas sukilimo dvasiai? Na, kas žino. Juolab, kad šiaip šiukšlių aplinkui nesimatė.

Papiktino mus šitas dalykas. Paėmėme netoliese buvusią sausą šaką ir nusviedėme tuos nelemtus batus toli į šalikelę. Žmogau, nedaryk daugiau šitokių dalykų...

Marija BLAŽIENĖ