Štai ir vėl per radiją išgirstu, kad atėjus šildymo sezono pradžiai išaiškėjo problema. Ne visos šilumos tiekimo grandys pasiruošusios priimti šilumą. Primena senus laikus, kai artėjant žiemai nebuvo pasiruošta pašaro karvėms fermose. Suprantama, karves galima paskersti ir suvalgyti, o dabar?

Žmonės jau patyliukais ėmė šildytis visokiais būdais. Vieni su drabužiais lenda po visokiomis duknomis, „kaldromis“ ir „adejalais“, kiti iš spintų traukia avies, ar kokio kito žvėries kailinius. Jų neturintys apsivelka po kelis megztinius ir kelnes. Vis šilčiau. Kai kur butų kampuose jau drėksta sienos ir renkasi pelėsis. Radikaliai nusiteikę šildosi 40° ir panašiais skysčiais. Leisiu sau priminti dar visą puokštę užmirštų šildymosi būdų.

Pirmasis yra labai paprastas – eikite pasivaikščioti kokiai valandai laukan. Grįžus patalpa atrodys daug šiltesnė ir malonesnė. Jei nenorite eiti vieni, tai veskitės arba geriau neškitės kokį savo augintinį, bus dar šilčiau.

Kitas būdas atėjęs iš žilos senovės. Atsimenu, kai buvau mažas, tai viena žiema buvo tokia šalta, kad net vanduo kibire per naktį sušaldavo. Tad atėję kailiniuoti iš lauko ilgokai mojuodavo rankomis vis mušdami sau į šonus. Sušildavo taip, kad net garai eidavo iš burnos. Aš taipogi šokinėjau ir trankiau su rankomis sau šonus tiek, kad net delnai sukaisdavo. Visiems buvo labai linksma.

Dar galima prisiminti šokdynę. Tai tokia virvelė, kurią paėmus į rankas, sukama ore ir per ją šokinėjama. Atrodo labai linksmai. Surengus šeimoje šokinėjimo su šokdyne varžybas tikrai pamiršite, kad bute yra šalta. Galite šokinėti ir be šokdynės, efektas toks pats, tik su šokdyne yra linksmiau. Ne vienas gi šokinėji.

Dar galima bent rytais daryti mankštą. Ją, beje, esame visai pamiršę. Atsikėlę ryte padarykite kokių 15 min. trukmės (čia ne apie 15 min. portalą) gimnastiką, tai bent jau iki pietų bus šilta. Prieš valgant pietus – pakartokite. Nepriklausomai nuo to, ar vakarienę atiduodate priešui, ar ne – vėl gimnastika. Taip ne tik nuo karantino suglebę raumenys atsistatys, bet ir šilumos pojūčiai pasikeis gerąja linkme.

Visgi neblogai nukakti iki vasarnamio ir ten užsikurti kokią krosnį, ar bent židinį. Jei dar neišmetėte krosnies iš buto, ar ji palikta „dėl gražumo“, tai prisiminkite jos naudojimo instrukciją ir bėkite į kokį miškelį pasirankioti sausų žabų. Bus labai gerai, jei prieš kurdami tuos „pečius“ dar pabėgėsite ristele kokį kilometrą ar prisiskaldysite glėbį malkų. Labai padeda. Išbandyta senais laikais, pavyksta sutaupyti nuo 30 iki 50% malkų.

Yra dar vienas šildymosi būdas, atėjęs iš Artimųjų Rytų. Kai buvome nuvažiavę į Uzbekistaną, tai matėme tokį nepakartojamą vaizdą: sėdi keli nenusakomo amžiaus senoliai su tiurbanais (toks galvos apdangalas), įsisukę į savo vatinius dryžuotus chalatus ir dienomis geria karštą arbatą. Čia pat trikojis, ant kurio arbatinukas ir iš lėtuko liepsnoja lauželis. Jei diena karšta – geria karštą arbatą, kad atsivėsintų, jei diena šalta – kad sušiltų. Tikriausiai jie žino kažkokį šilumos reliatyvumo dėsnį, kurio mums taip ir nepavyko sužinoti, mat jie tik uzbekiškai temokėjo šnekėti.

Tai ir mes, darydami visokius eksperimentus su šiluma, gal atrasime tuos šildymosi ir vėsinimosi dėsnius, nes nauja yra gerai pamiršta sena. Aš tai pasikūrenau „pečiuką“ ir atsigėriau karštos arbatos. Tiurbano neprireikė. Būkite visi laimingi, kojas laikykite šiltai!

Izidorius KIMSĖNAS