Mes turime 177 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1107
mod_vvisit_counterŠią savaitę:11294
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:87324
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Apie ugniažiedę, šventojo Petro motiną ir nepakaltinamuosius

2021 m. spalio 16 d.

Nuo Lietuvos iki Baškirijos – beveik trys tūkstančiai kilometrų. Tokiuose toliuose gyvenantys rusai, totoriai, baškirai, čiuvašai ir kitų tautybių žmonės mažai girdėjo arba išvis negirdėjo apie Lietuvą – šalį, dvigubai mažesnę už Baškirostaną. Šį rudenį jie švenčia 230-ąsias rašytojo Sergejaus Timofejevičiaus Aksakovo gimimo metines: koncertuoja profesionalūs ir saviveikliniai dainų bei šokių ansambliai, peržiūrimi tai progai sukurti filmai, rengiamos parodos. Ir ne tik rašytojo gimtojoje Ufoje, bet ir visoje Pavolgio federalinėje respublikoje; Nekliudove (Samaros sritis), kur palaidotas rašytojo senelis; Čiufarove (Uljanovsko sritis), kur gyveno senelio pusseserė Nadiežda; Mordvių Buguruslane (Orienburgo sritis), kur palaidota rašytojo senelė – ta pati, kuri ištisus metus vaikščiojo su pleistru ant galvos, nes vyras jai nurovė kasą; Nadieždine (Baškirijos Respublika), kur minėtosios Nadieždos vyras kankindavo dvariškius su „katytės letena“. Regis, bus pašventinta kiekviena žemės pėda, kur prisilietė rašytojas ar jo artimieji. Kaime, kuriame rašytojo mamytė ragavo kumelės pieno, atidaryta Aksakovo vardo sanatorija, kur kumysu gydomi sergantys tuberkulioze. Gatvė, kuria galbūt kelissyk praėjo rašytojo žmona, duktė ar anūkė, vadinama Sofjuškos alėja. Tvenkinys, susidaręs rašytojo seneliui suvertus į Buguruslano upę šūsnis žabų, kauges šiaudų, mėšlo ir šviežių velėnų, bus išvalytas, sutvarkytas ir pavadintas Meilės ežeru. Vietoj sugriuvusio šeimos namo Ufoje pastatyta stela, o vietoj sugriuvusio šeimos namo Buguruslano rajone pastatytas namas – muziejus. Mordvių Buguruslane renkamos aukos sovietmečiu sugriautai cerkvei atstatyti. S.T.Aksakovo vardu pavadintas krateris Merkurijaus planetoje, pastatyta daug paminklų, o visus jo vardu pavadintus kaimus, bibliotekas, mokyklas, draustinius, tiltus, miestų skverus, gatves ir skersgatvius būtų nelengva išvardinti.

 

Ar per šitą sambrūzdį kur nors bent trumpai paminėta, kad lygiai prieš 80 metų Ufoje - iš pradžių ,,Baškirijos“ viešbutyje, vėliau Lenino gatvėje - gyveno iškili lietuvių poetė Salomėja Nėris?

Nepaminėta. 1941-aisiais ji buvo viena iš keliasdešimt tūkstančių moterų, užplūdusių Baškiriją. Be to, Rytų Europoje, kaip ir visame pasaulyje, niekinamos moterys, einančios paskui kariuomenę. Rusai jas vadina portomoikomis, tai yra, kelnių skalbėjomis.

 

Kas sieja Sergejų Timofejevičių Aksakovą ir Salomėją Nėrį?

Salomėją Bačinskaitę-Bučienę ir Sergejų Timofejevičių Aksakovą sieja „Raudonoji gėlelė“. Talentingai perpasakota rusų liaudies pasaka S.T. Aksakovui atnešė didžiulę šlovę. Daugybę metų pagal jo pasaką ,,Alenkij cvetok“ buvo statomi baletai ir operos, rašomi eilėraščiai, piešiami paveikslai, siuvamos užuolaidos ir pagalvėlės, gaminami servizai, žiedžiami puodai. Šiais laikais pagal naują šios pasakos versiją - ,,Gražuolė ir pabaisa“ – visame pasaulyje kuriami kino ir animaciniai filmai, trileriai, melodramos, komedijos. Rašytojas būtų supykęs, jei būtų žinojęs, kad Lietuvoje jo „Аленький цветок“ vadinama „Raudonąja aguona“, „Raudonąja gėlele“, „Violetine gėlele“, „Stebuklingąja gėlele“ ar pan. „Аленький“ – liepsnos, arterinio kraujo, lūpų spalva. „Alenkij cvetok“ - meilės simbolis. Vienintelės, nedaug kam skirtos, labai labai stiprios meilės, savęs atsižadėjimo, pasiaukojimo, tikėjimo, kad meilė gali paversti pabaisą gražuoliu karaliūnu. Ir Aksakovas, ir Salomėja Nėris žinojo, kad tokia meilė egzistuoja. Aksakovas ją daug metų stebėjo artimoje aplinkoje. Talentingoji mūsų poetė šitokią meilę išgyveno pati. Pavadino ją Ugniažiede. Tiksliau į lietuvių kalbą išversti „alenkij cvetok“ turbūt nebeįmanoma. Aksakovo laikais - prieš du šimtus metų - tokia meilė buvo skatinama, sakytume, netgi privaloma moterims. Salomėjos Nėries jaunystės laikais – prieš šimtą metų – į tokią meilę jau buvo žiūrima atsargiai. Šiais laikais tokia meilė net nelaikoma tikrąja meile. Psichoterapeutai ją vertina kaip priklausomybę, kaip ligą - tokią pat kaip alkoholizmas ar narkomanija.

 

Kas buvo Salomėjos Nėries didžioji meilė ?

Jų būta keletas. Salomėja Nėris ilgai slėpė savo pirmąją meilę – Joną Grinių. Mintyse vadino jį Išblyškusiu karalaičiu. Draugės stebėdavosi, kodėl į kambarį užėjus Jonui, Salomėja staiga išbaldavo, o jam išėjus, krisdavo į lovą ir karčiai raudodavo. Pats tos didelės meilės objektas apie poetės jausmus nė nenutuokė. Vėliau Salomėja išdrąsėjo. Ji, lyg kokia šiuolaikinė influencerė, savo laiškuose ir dienoraščiuose pradėjo plačiai aprašinėti išgyventas ir išgalvotas, laimingas ir nelaimingas savo meilės istorijas. Iš jų sužinome apie bevaises pastangas ištekėti už Juozo Tysliavos ar Brunono Zubricko. Iš Salomėjos laiškų ir dienoraščių visuomenė sužinojo apie „didįjį“ Salomėjos Nėries ir profesoriaus Juozo Ereto nuotykį. „Nuotykis“ sukėlė daug kalbų, gerokai įkaitino Kauno miesčioniją ir universitetą. Prireikė net Prezidentūros įsikišimo. Profesoriaus ir studentės santykiai užsimezgė studentų ateitininkų korporacijoje „Šatrija“. Profesoriai Juozas Eretas ir Vincas Mykolaitis-Putinas buvo šios, rašytojų kalve vadinamos, korporacijos iniciatoriai ir steigėjai. Jie kėlė sau tikslą - suburti gabiausius studentus, lavinti juos ir padėti jiems išeiti viešumon. Studentų tarpe dominavo Bernardas Brazdžionis, Juozas Grušas, Vincas Ramonas, Antanas Vaičiulaitis, Juozas Brazaitis, Juozas Paukštelis ir, žinoma, ryškiausia draugijos žvaigždė - Salomėja Bačinskaitė. Salomėja bemat įsimylėjo profesorių Juozą Eretą - jauną, gražų, iškalbų, komunikabilų, muzikalų, sportišką, labai išsilavinusį ir didžiai išprususį vyriškį. Jis tapo jos naująja „ugniažiede“. Tikėtina, kad ir profesorius neliko abejingas talentingajai studentei. Regis, iš pradžių jų santykiai buvo draugiški, gražūs, emocingi, netgi euforiški. Vėliau profesorius Eretas ėmė vengti atvirai savo jausmus demonstruojančios studentės. Jis buvo įspėtas nutraukti bet kokią draugystę su Bačinskaite. Salomėja kentėjo. Ji nemokėjo gyventi nemylėdama. Klydo manydama, kad moters esmė – meilė. Gal Salomėja būtų buvusi laimingesnė, jei žmogaus esmę būtų suvokusi kitaip?

 

O kaip kitaip galima suvokti moters esmę?

Anot žymios režisierės ir prodiuserės Dalios Ibelhauptaitės, žmogaus esmė yra darbas, valia bei talentas. Ir nesvarbu, ar tas žmogus turi pimpaliuką, ar jo neturi.

 

Sakoma, kad Salomėja buvo žemaūgė, storoka. Gal vaikinai nežiūrėdavo į ją?

Tiesa, kad Salomėja buvo nedidutė ir, anot vienos jos draugės, dailiai kresna, bet jos žavesiui tai netrukdė. Tais laikais buvo nemadingos ilgakojės, liesos merginos. Jas vadindavo žalgomis, žarstekliais, grėbliakočiais, kalmaučiais. O Salomėjos gražus veidukas, vešlūs juodi plaukai, didelės tamsiai mėlynos akys traukė ne vieno vaikino dėmesį. Deja, jos nedomino tie, kurie nuoširdžiai ją mylėjo ir jos draugystės troško. Su jais jai būdavo neįdomu, nuobodu, liūdna. Jie nekėlė jai nei aistros, nei susijaudinimo. Savo dienoraštyje poetė skundėsi: „Kodėl aš visados myliu tą, ko niekad niekad nepasieksiu? Tarp dangaus ir pragaro plasnoja nelaimingoji širdis. Viešpatie, per daug gilią ir per daug plačią širdį man davei. Joj sutelpa viso pasaulio skausmas ir visos žmonijos ašaros. <...> Mano meilė - džiaugsmas, mano meilė - skausmas; Tu - aš ir mūsų meilė - tai daugiau kaip džiaugsmas; džiaugsmas, kuris plasnoja aukštai ir niekad nenusileidžia žemyn. Toks džiaugsmas - kentėjimas, bet saldus ir šventas kentėjimas!“

 

Katalikiškoje šeimoje užaugusiai Salomėjai iš mažens turėjo būti įkaltas devintas Dievo įsakymas – negeisti svetimo vyro.

Su namiškiais Salomėja savo jausmais nesidalijo, o į draugių perspėjimus, kad negalima mylėti vedusių vyrų, Salomėja atsakydavo A. Mickevičiaus žodžiais: „Arui, vėjui ir merginos širdžiai įstatymai nerašyti!“ Ji mylės tą, kas jai patiks, ir jokie kentėjimai dėl meilės jai nebaisūs.

 

Kaip poetę paveikė išsiskyrimas su profesoriumi Juozu Eretu?

Išsiskyrimas su Eretu sužlugdė Salomėją emociškai. Kai kurie jos veiksmai - vizitas į gimdymo namus su gėlėmis Ereto žmonai, kelionė į Bazelį, kur gyveno Ereto motina, savo ir Ereto vardų išbraižymas ant Bazelio katedros varpo – tapo nebesuvokiami sveiku protu. Salomėjos elgesys šokiravo visuomenę. Baigus universitetą, jai, įsivaizdavusiai esant didžia poete, teko išvažiuoti iš Kauno, nes, Prezidentūros nurodymu, buvo paskirta mokytojauti Lazdijuose. Ji jautėsi įskaudinta. Nuoskaudą išliejo dienoraštyje: „Aš esu dabar mokytoja. Taip norėjo kažkoks tironas, ir aš turiu būti. Ir kasdien jausti, kaip tie vaikai, tie besočiai šakalai, tie plėšrūs paukščiai plėšo mano sielą, ryja mano gyvybę lašas po lašo... Aš esu auka. O kur tai, ką man žadėjot? O apgavikai, apgavikai!“

 

Ką ji vadino tironu?

Rašydama „kažkoks tironas“, Salomėja turėjo omenyje Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną. Ji nežinojo, kad Antanas Smetona, iškeldindamas ją iš Kauno, ne profesoriaus garbę gelbėjo. Prezidentas nemėgo Juozo Ereto - Mykolo Krupavičiaus šalininko - ir jo labui nebūtų piršto pajudinęs. Valstybės vadovas gelbėjo asmeniškai pažįstamo pažangaus ūkininko Simano Bačinsko dukterį. Mokytojaujant Lazdijuose, 1930 metų liepos 3 dieną Mokytojų cenzo tikrinimo komisija pripažino S. Nėriai aukštesniosios mokytojos vardą ir teisę mokyti: a) aukštesniojoje mokykloje – lietuvių kalbos, b) vidurinėje mokykloje – lietuvių ir vokiečių kalbų. Salomėja buvo pastatyta ant lygaus ir saugaus kelio, bet ji šito nesuprato ir nevertino. Tyčia ar netyčia traukėsi link bedugnės. Metusi mokytojos darbą Lazdijuose ir tapusi savanoriška bedarbė, Salomėja grįžo į Kauną. Gal nieko geresnio neradusi, o gal kerštaudama ateitininkams ir ją atstūmusiam profesoriui, ji kreipėsi į „Trečio fronto“ - kairiųjų socialistų žurnalo – redakciją. Devyniolikmetis žurnalo redaktorius Bronys Raila paprašė, kad ji viešai pareikštų, jog smerkia savo ankstesnę poeziją ir sąmoningai stoja prieš darbo klasės išnaudotojus. Jis sukurpė pareiškimo projektą. Salomėja Nėris tą pareiškimą pasirašė ir, išdidžiai kaukšėdama kulniukais, išėjo iš redakcijos. Regis, ji - pripažinta poetė, aukštąjį mokslą baigusi mokytoja - nebuvo aiškiaregė, nes nesuvokė, kad pasirašė sutartį ne su septyneriais metais jaunesniu vaikinuku, o už jo stovinčiu velniu – gudriu ir toli numatančiu. Situaciją, į kurią papuolė Salomėja, išgąsdino jos draugę Haliną Vilčinskaitę; „Ką tu padarei?! Dabar esi gera žvėriena, ir būsi medžiojama“. Halinos pranašystė išsipildė. 1931 metų lapkričio mėnesį „Trečias frontas“ buvo uždarytas, ir Salomėja, taip sakant, liko ant ledo. Atrodė, kad valdžia ja nebesidomi. Lietuvos valdžia – gal ir nesidomėjo. Bet užsienio valdžia drąsiai komunistines pažiūras reiškusios merginos neužmiršo. 1931 metų gruodžio 8 dieną į Lietuvą nelegaliai grįžęs LKP CK sekretorius Aleksandras Gudaitis-Guzevičius kreipėsi į Tarptautinio revoliucinių rašytojų susivienijimo sekretorių Bruno Jasieńskį, rekomenduodamas atkreipti dėmesį į labai gabų devyniolikos metų vaikiną Petrą Cvirką ir Salomėją Nėrį - perbėgėlę iš klerikalinio pasaulio. Salomėja nė nenujautė, kad pateko NKVD ir kitų sovietinių specialiųjų tarnybų akiratin. Po dešimties metų, 1940-aisiais, jai, kaip tam žmogeliui iš pasakos, teko atiduoti velniui tai, ko neturėjo 1930-aisiais.

 

Kodėl Salomėja Nėris rašė „Poemą apie Staliną“?

Parašyti „Poemą apie Staliną“ Salomėją Nėrį įpareigojo (privertė?) SSSR pasiuntinys Vladimiras Pozdniakovas. Poemą ji parašė per naktį. Kodėl rašė? Į šį klausimą galima atsakyti kitu klausimu. Kodėl BaltarusijosPrezidentui Aleksandrui Lukašenkai ditirambus giedojo iš padangių nutupdytas blogeris Romanas Protasevičius?

 

Ar Petras Veržbiliauskas buvo dar viena Salomėjos Nėries „ugniažiedė“? Kaip jai pavyko ištekėti už antro vyro, tebesant gyvam Bernardui Bučui?

Suveikė seniai patikrintas dėsnis: jei stulpo negali peršokti, gali jį apeiti. Ufoje gyvenančią Salomėją Nėrį globojo (sekė? prižiūrėjo?) lietuvių kilmės rusas Piotras Veržbilovskis, kuris pilietinio karo metais buvo čekistas Taškente, o paskui dirbo Rusijos Federacijos socialinio aprūpinimo komisariate. 1942 metų vasarą, S. Nėriai, persikėlusiai (perkeltai ?) į Maskvą, P. Veržbilovskis parūpino butą, bet negalėjo (atseit) priregistruoti, nes ji neturėjo paso. 1942 m. spalio 7 d. Mytiščių miesto civilinės metrikacijos biure buvo įforminta S. Nėries ir P. Veržbilovskio santuoka, prieš tai, žinoma, pasirūpinus pažyma apie Bernardo Bučo mirtį. Nežinoma, ar ta santuoka buvo tikra, ar fiktyvi. Taip pat nežinoma, kas išdavė pažymą apie Bernardo Bučo mirtį ir kas ta „visuomenės veikėja“, kuri, anot liudininkų, pajudėjus traukiniui, išstūmė Bernardą Bučą pro duris vagono, kuriame buvo jo žmona ir sūnus. Aišku, labai norint, būtų galima išsiaiškinti, bet ar verta? Juk visi tie žmonės seniai mirę. Tegu jie savo tarpe ir aiškinasi.

 

Kokie yra mirusiųjų tarpusavio santykiai?

Manau, kad mirusiųjų tarpusavio santykiai tokie pat kaip ir gyvųjų. Tokios mintys kyla skaitant legendą apie šventojo Petro motiną. Toje legendoje pasakojama, kad šventojo Petro motinėlė buvusi pikta, vaidinga ir pavydi moteris. Numirusi ji nuėjo į pragarą. O jos sūnus, apaštalas Petras, po mirties pateko į dangų. Jam labai skaudėjo širdį dėl pragare kenčiančios motinos, todėl jis priprašė Viešpatį pasiimti ją į dangų. Dangaus valdovas įsakė arkangelui atnešti į dangų Rojaus vartų raktininko mamytę. Arkangelas nusklendė pragaran ir nušvietė jo tamsybes. Suradęs šventojo Petro motiną, pasiėmė ją ir ėmė kilti į dangų. Bet čia sujudo kitos vėlės. Kai kurioms pavyko įsikibti į arkangelo rūbus ir kartu su juo pakilti iš pragaro. Arkangelas linksmai ir greitai kilo aukštyn. Jis buvo patenkintas, kad Viešpaties įsakymą išpildys su kaupu. Staiga jis krūptelėjo, nes pajuto, kad kažkuri vėlė nukrito. Atsigręžęs pamatė, kad šventojo Petro motina ką tik atplėšė nuo jo rūbų vieną vėlę ir toji klykdama nukrito bedugnėn. Arkangelo sparnai ėmė silpti. Jo skrydis sulėtėjo, bet piktoji moteriškė nesiliovė. Ji atlenkė pirštus dar vienai, paskui antrai, trečiai, ketvirtai vėlei. Ir štai jau matosi Rojaus vartai, bet Petro motina į juos nežiūri: ji laužo rankas paskutinei su ja kylančiai vėlei. Nelaimėlei nukritus, arkangelą apleido jėgos, jo sparnai sustingo, ir jis paleido iš glėbio savo naštą. Šventojo Petro motina kaip akmuo plumptelėjo pragaran.

 

Nelaimėlė vėlė kraupiai primena Salomėją Nėrį... Kai užmarštin bus nustumti visi su sovietais kolaboravę poetai, kas garsins Lietuvą pasaulyje? Kas primins, kad prie Baltijos jūros yra šalis, dvigubai mažesnė už Baškirostaną? Nekolaboravusieji?

Nekolaboravusieji? Bet kad tokių nebėra... Aktorė Vitalija Mockevičiūtė teigia, kad vienintelis su sovietais nekolaboravęs poetas buvęs Antanas Kalanavičius. Dideliu kūrėjo talentu Dievo apdovanotas aštuonių poezijos rinktinių (nespausdintų) autorius, nepaisydamas atskirties ir skurdo, neparašė nė vienos eilutės, garbinančios Leniną ar sovietinę santvarką. Jis mirė 1992 metais. Plačiajai Lietuvos visuomenei iki šiol tebėra nežinomas.

Lietuvą pastaraisiais metais pradėjo garsinti nepakaltinamieji. Vienas jų - Salomėjos Nėries anūkas Bernardas Bučas, gimęs 1980 metais. 2020 metų birželyje pasaulį apskriejo vaizdo įrašas, kuriame matoma, kaip B. Bučas Kauno centre užpuola Nigerijos pilietį, smogia jam į veidą, pasikiša po pažastimi, sugriebia už kaklo ir, svaidydamasis antirasistiniais epitetais, spaudžia jį prie žemės. Garsusis anūkas iki kaulo įgrisęs Kauno policijai. Pasodinti jo negali, nes jis nepakaltinamas. Pabėgęs ar oficialiai išleistas iš Rokiškio psichiatrinės ligoninės, vėl grįžta į Kauną. Kauno senamiestyje padegė buvusį Santakos policijos komisariato pastatą. Nuolat terorizuoja muziejininkus ir paveldosaugininkus, reikalaudamas grąžinti senelių namus. Siekdamas pagąsdinti nuo jo neatstojančius antstolius, išrovė penkis kryžius iš senųjų Saugonių kaimo kapinių, atvežė juos į Kauną ir sustatė prie tų antstolių kontorų durų. Už Pirmojo pasaulinio karo aukų kapaviečių išniekinimą Bernardo ir Salomėjos Bučų sūnaus sūnus vėl paguldytas į Rokiškio psichiatrinę. O ką daryti su jo atvežtais kryžiais vargšams antstoliams? Ir policininkams?

Be Bernardo Bučo, Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje priverstinai gydoma ir daugiau Lietuvą garsinančių mūsų tėvynainių. Įdomiausia, kad diduma jų gimę, augę, lankę mokyklas Nepriklausomybės laikais. Gal mes, įnirtingai kovodami su mirusiaisiais, užmiršome gyvuosius? Bet tai jau kita tema...

 

Ir paskutinis klausimas: ar yra pasaulyje liepsnos, arterinio kraujo, lūpų spalvos gėlelė, ar tai tik Sergejaus Timofejevičiaus Aksakovo ir Salomėjos Nėries išmonė?

Sakoma, kad žmogaus išmonė negali pralenkti gamtos išmonės. Būtent tokios, S. T. Aksakovo aprašytos spalvos gėlės auga Kaukazo kalnuose, Adygėjos Respublikoje, netoli Guzeriplio kaimo. Tai parazitinis augalas felipėja arba difelipėja (lot. Phelypaea coccinea). Jos neverta skinti, nes tuoj pat nuvysta. Neverta ir persodinti, nes ji neauga be balsvosios bajorės (lot. Psephellus dealbatus) – gėlės, labai panašios į mūsiškę rugiagėlę. Tai taip panašu į meilę. Ir taip romantiška....

Stasė BUČIUVIENĖ