Ilgokai derinau su avis auginančia Gintaute Šikšnianiene susitikimo datą, o tai padaryti šiais ekstrymo laikais nėra taip paprasta. Tai karantinas užkardina, tai vėl kokios kliūtys iškyla. Gintautės ūkyje lankiausi ne kartą. Teko ne tik apie gerus įvykius rašyti, bet ir apie nelaimes. Prisimenu liūdną vaizdą po vilkų invazijos, kai nukentėjo kelios avys. Guodėsi Gintautė ir po to, kai bitės sukandžiojo galvijus, o šį kartą važiavau pasišnekėti apie veislinių avių auginimą.

Vos įvažiavęs į Vaikučių kaimą prie Gintautės ir Vitoldo Šikšnianų sodybos pamačiau originalų šulinį. Pirmiausia pagalvojau, kad jis iš medžio padarytas. Vėliau iš Gintautės sužinojau, kad šulinio viršus išlietas iš betono ir atvežtas net iš Žemaitijos.

Pasisveikinu su Gintaute ir jos sūnumi Donatu. Jie pakviečia mane pirmiausia pasižiūrėti veislinių avių ir, žinoma, net iš Prancūzijos atvežto veislinio Ile de France veislės avino. Nors ir neseniai atkeliavęs, šis avinas bandoje jautėsi kaip tikras šeimininkas. Apžiūrėję gražią bandą, sugrįžtame atgalios ir patogiai įsitaisę verandoje imame kalbėtis apie avininkystę ir su ja susijusias problemas.

- Gintaute, prieš kiek metų pradėjai užsiiminėti avių auginimu?

- Pradžia buvo 1993 m., kai krikšto mama mums padovanojo avį. Tada mes su šeima sugrįžome į mano gimtąjį kaimą iš Švenčionėlių. Ta avis ir buvo pradžia, o apsigyvenę kaime palengva pradėjome plėstis. Dabar avių banda gana solidi – virš 100 vienetų, – pradeda pokalbį Gintautė.

- Kiek supratau, dabar sukate link veislinių avių auginimo?

- Pradžioje bandėme ne grynaveisles Ile de France, jos buvo be kilmės pažymėjimų. Mums patiko, ir dabar bandysim pereiti prie grynaveislių šios rūšies mėsinių avių auginimo.

- Bet su veislinėm daugiau ir rūpesčių?

- Žinoma. Grynaveislės avys ir kainuoja brangiau, ir jų išlaikymas brangesnis, jos ir lepesnės yra, reikalaujančios daugiau priežiūros, lyginant su šiurkščiavilnėm vietinėm. Veislinės ir ligom ne tokios atsparios. Kartais tenka girdėti, kad avis – pigi, nieko nekainuojanti žoliapjovė, bet tai visiška nesąmonė. Jei taip avį prižiūrėsi, tokia ta avis ir bus. Avis kaip ir mes mėgsta kas skaniau.

- Gintaute, avių bandoj mačiau tikrą aviną prancūzą. Kaip jis pas jus pateko?

- Manau, kad man šiemet labai pasisekė su avino atvežimu, nes atvežimas iš užsienio brangiai kainuojantis malonumas, bet kadangi priklausau avininkų asociacijai, mūsų pirmininkė Gintarė Kisielienė, tai tikrai nuostabus žmogus, pasiūlė jungtis su kitais ūkininkais, kurie šiemet organizavo atvežimą iš Prancūzijos šios veislės avių. Rūta Lukoševičiūtė, iš kurios pirkau avis, priėmė į savo kompaniją. Po to elektroninėje erdvėje prasidėjo paieška, derinimas. Keista, bet teko samdytis lenkų vežėją, nes lenkai veža gerokai pigiau už mūsų vežėjus. Avys atkeliavo į Dotnuvą, o iš ten savo gražuolį atsivežiau savo transportu.

- O kaip naują prancūzą aviną priėmė avys?

- Teko vargšeliui 30 dienų karantinuotis ir tik po to jau į haremą paleidom. Lyg ir viskas klostosi gerai. Dabar palengva sieksime, kad liktų tik veislinės avys, bet perėjimas truks ne vienus metus, kadangi dalyvauju įvairiuose projektuose, negaliu iš karto atsisakyti lietuviškų juodagalvių avių auginimo. Dabar pas mane dvi avių bandos: lietuviškos juodagalvės ir Ile de France. Manau, kad palengva pereisime tik prie pastarosios veislės. Turiu vilties, kad sūnus Donatas įsijungs rimtai į avių auginimą...

- Išauginti avį – pusė darbo, o kaip su pardavimais?

- Kaip tik realizacijos problema ir pastūmėjo prie ėjimo link mėsinių veislių, nes mėsinės veislės yra paklausesnės. Geresnė ir mėsos kokybė, bet iki veislinių avių pardavimo dar teks palaukti. Mes parduodame avis gyvu svoriu, tad nereikia galvos sukti, kur dėti kailį ir kita. Parduodu avį gyvu svoriu, išrašom kasos orderį ir mano rūpesčiai baigti. Lietuvoje, beje, didelė problema tiek su avių kailių, tiek vilnos supirkimu. Neįsivaizduoju, kodėl taip yra, kai toks turtas niekam nereikalingas.

- O kaip santykiai su vilkais? Ar po tų skerdynių, kai prieš kelis metus jie buvo įsisukę į aptvarą, daugiau neapsilankė?

- Tada mes nukentėjom net du kartus. Ir vilkų tikrai nesumažėjo. Šmirinėja jie čia. Apie tai nesunku spręsti iš vilkšunio, kuris tada stresą patyrė, elgsenos. Kol buvo gyvas, jei pajausdavo, kad netoliese yra vilkai, jis staugdavo. Stovi prie sienos prisiglaudęs ir staugia. Greitai sužinodavom, kad žmonės vilkų pėdas matė, ar Adomiškėj avis išpjovė. Nuo čia iki Adomiškės visai netoli. Tas šunelis, išgyvenęs 14 metų, dabar jau šuniukų rojuj. Mes dabar irgi šunis turime, visada reikia galvoti, kaip bandą apsaugoti nuo vilkų. Gaila, kad dėl tam tikrų valdininkų aplaidumo mūsų rajonas vis nepatenka į projektą, skirtą apsaugai nuo vilkų. Dabar lyg tai mūsų Žemės ūkio rūmų atstovo Alberto Sekono pastangų dėka pagaliau įtraukė ir Švenčionių rajoną į tą projektą. Rašysiu ir aš projektą finansavimui gauti, bet kaip ten bus, vienas dievulis težino. Bandžiau pernai ir kitą variantą gauti lėšų apsaugai iš kito projekto (savivaldybėms buvo skirta šiam projektui lėšų), bet negavau tos paramos, nors kai susisiekiau su „Baltijos vilku“, jie sakė, kad pagal visus rodiklius turiu gauti. Iš savivaldybės gavau trumpą atsakymą – nėra pinigų ir tiek. Kai savivaldybės Žemės ūkio skyriui vadovavo Albertas Marma, jie buvo arčiau ūkininkų, o dabar aukštai sėdi ir padebesiais skraido. Liūdna, kai už tai atsakingi valdininkai nesuinteresuoti, kad rajone ūkininkai klestėtų, kad padėtų ūkininkams išspręsti problemas. Gal ten aukštai besėdintiems smagiau dirbti su stambiaisiais ūkininkais, bet yra ir vidutiniai, ir smulkūs, kurie nori dirbti. Juokinga, kai net vilkų išpuolių nesugeba suskaičiuoti ir rajonas nepatenka į remiamų sąrašą. Kai kitų savivaldybių ūkininkai jau galėjo iš projekto lėšų sustiprinti savo bandų saugumą nuo vilkų užpuolimo, mes gi tik galėjome į tai su pavydu žiūrėti, nors vilkai Švenčionių rajone dažnai įsisuka į avių bandas, - su apmaudu apie situaciją kalba Gintautė.

- Gintaute, ar jūsų ūkyje dabar tik avys, ar dar ir karves turit?

- Mūsų ūkis yra mišrus. Ir avis auginame, ir karves pienines. Pieną priduodame Rokiškio kombinatui. Dabar vežame į Ceikinius, bet planuojame tvarkyti kelią ir galės pas mus užvažiuoti. Kalbėjau su Utenos filialo darbuotojais, tai sakė, kad nuo 2023 m. pas kiekvieną turės užsukti. Dabar turiu 12 melžiamų karvių, turime ir melžimo agregatą. Melžiu arba aš, arba vyras. Mūsų šeimos ūkyje dirbame visi, ir mes su vyru Vitoldu, ir sūnūs Donatas ir Mantas kai tik gali padeda.

- Gintaute, norint rimtai užsiimti avininkyste, reikia žinoti visas naujienas ir gaires?

- Taip. Reikia eiti koja kojon su naujovėmis, ieškoti perspektyvių sprendimų. Jau ir dabar avis auginantys ūkininkai stengiasi kooperuotis sprendžiant vieną ar kitą klausimą. Atsilikti tikrai negali. Naudingas ir buvimas avių augintojų asociacijoj. Avininkai tikrai draugiški ir mielai konsultuoja, pataria, ir mūsų pirmininkė – nuostabus žmogus, - sako Gintautė. O aš ištaikęs progą paklausiu jos sūnų Donatą, kaip gi jam tos avys, ar patinka avininkystė.

- Kadangi nuo vaikystės aš mačiau, kaip tos avys gyvena, maitinasi, tai jau tikrai neblogai išmanau avininkystę. Taip, žinių dar trūksta, bet dabar tų žinių galiu pasisemti ir internetinėje erdvėje, ir stebėdamas tėvų darbą. Negaliu išskirti labiausiai patinkančių bandoje avių. Visas jos mielos. Darbus, kuriuos reikia padaryti, jau puikiai žinau. Galiu puikiausiai tėvus pavaduoti. Mes su mama tarpusavyje dažniausia ir keičiamės. Kai mama darbe, aš namuose, kai aš darbe, mama namuose, - šyptelėjęs sako Donatas.

- Per kelis metus mes svajojame, planuojame pereiti tik prie veislinių mėsinių Ile de France veislės avių auginimo. Kiekvienais metais planuojame įvesti vis daugiau grynaveislių mėsinių avių, o juodagalves mažinti. Avys mūsų ūkyje buvo ir bus. Negalvojau, kad nuo tos pirmos avytės užsisuks toks ratas. Lengva buvo krikšto mamos ranka, padovanojusi tą pirmą avį, - baigdama mūsų pokalbį sako visada optimizmu trykštanti ūkininkė Gintautė Šikšnianienė. Tas optimizmas, ko gero, ir yra veiksnys, padedantis nepalūžti, nepulti į pesimizmą, kai užgriūna nesėkmės...

Algis JAKŠTAS