Toks dar gražus ruduo. Tai kas, kad medžių viršūnės prapliko, kad šiaurys tiek lapų nuplėšė ir žemėn suklojo. Kai plyksteli saulė, ir likę lapai virpėdami dalinasi savo auksu, už jų, už aukštyn kylančių plikų viršūnių pakimba mėlynai juodas debesis. Kas ten?

- Ten sniego debesys?

- Eik jau, iš kur tu spalį gausi sniego! Ten lietus...

- Na... lietus yra labai aukštai, o pas mus kris...

- Tai manai, kad sniegas? Palaukim, gerai...

Jiedu sustoja prie savo trobos gonkų ir žiūri į juodąjį debesį... Štai jis tapo dar juodesnis, nusileido žemai... Jau beveik liečia girios viršūnes. O jei užklius? O jeigu...

- Sniegas! Žiūrėk, sninga! – pirštu rodo ji ir ištiesusi delną gaudo iš viršaus krintančias snaigeles. – Laikyk, laikyk… Kodėl jos taip greitai tirpsta. Oi…

Debesis nušliaužė virš kaimo, pasuko ežero link, iš paskos palikdamas baltą taką. Štai, štai – žiūrėkite: sninga! O kur ... O kur... Kur sniegas? Še tau, ištirpo...

- Ištirpo... – ji į skverną nusibraukia tirpsmo lašus ir nusišypso. – Iš kur tu žinojai, kad čia sniego debesys? Juk dar tik spalis...

Selemonas PALTANAVIČIUS