Mūsų Miške sujudimas. Šarka visiems gyventojams pranešė, kad pasirodė nematyti negirdėti gyviai.

- Nieko baisaus. Gal skėriai, gal šliužai, skorpionai, - nutęsė Lokys.

- Jie visai kitokie! Gal būtų kaip ežiai, bet greitai laksto, būtų kaip kovai, bet patys neskraido, rangosi, bet ne ropliai…

Miško tvarkos prižiūrėtojas Šernas atveda šituos net keturis nematytus padarus, o jie jau iš tolo ima skųstis Lokiui:

- Aš bėgau nuo Smauglio! Jis galėjo mane pasmaugti ir praryti...

- O aš – nuo Tigro! Jis labai piktas ir žiaurus!

- Aš – nuo Begemoto!

- O ko gi bėgti nuo Begemoto, jis toks geraširdis!

- Bet jis toks diiiiiidelis ir baisus!

- O aš – nuo Šimpanzės!

- Šimpanzės juk tokių neėda!

- Ji man neleidžia skinti bananų…

- Tai gal ji tau neleidžia skinti jos bananų! O kur auga tavo bananai?

- Aš manau,… kad visur!

- Šiais laikais taip nebūna. Bananai privalo turėti savo šeimininką, - taria Šernas ir pagrūmoja „bananu“.

- Bet jos atima iš mūsų maistą…

Atlekia kudakuodama ir raudodama Višta:

- Mano patį mažiausią, patį Pagranduką kažkas pasigavo, suplėšė ir neėdė. Aš tą nevidoną sutikusi akis jam iškaposiu!

- Kas sudraskėt pagranduką? - klausia Vilkas žiūrėdamas į Lapę.

- Nei aš, nei Barsukas, nei Jenotas, mes čia niekuo dėti! Tai šitie naujokai.

- Ei jūs, naujokai, tai jūsų darbas?

- Mes tik pabandėme! Manėm, kad skanus. Pasigavom patį mažiausią…

- Iš pačio mažiausio gali užaugti pats didžiausias. Kai jis bus atsipenėjęs ir negalės paskristi ar pabėgti – tada ir gaudyk. Ko negaudėt va šito su raudona skiautere. Jo vieno jums visiems būtų užtekę, - porina Vilkas ir primerkia akį, žiūrėdamas į Gaidį.

- Na, šitas labai ginkluotas, mes jo neįveiktume.

Čia suūbavo Pelėda:

- Tai rinkitės tokį maistą, koks jums tinka. Dabar tik nuostolių pridarėte.

- O mes visą mišką jau apžiūrėjome, nieko tinkamo nerandame!

- Kaip tad! Pilna visokių vabzdžių, šliužų ir net roplių kurie iš jūsų kraštų atklydo. Tai ko jų neėdate!

- Tai gi jų niekas neėda… O mes ieškome Laimės pasaulyje.

Čia atbėga Kiškių šeimyna ir viens per kitą ima skųstis, kad jų kopūstai ištrypti, dabar teksią krūmų šakomis misti.

Lokys vėl rūsčiai pažvelgia į „svečius“. Tie ima aiškintis:

- Mes nesupratome, kad čia kopūstų plantacijos. Mes juos pirmą kartą matome. Bandėme ėsti – labai rūgštūs, mums netinka.

- Štai Aš - Lokys mintu visokiomis miško uogomis, švenčių proga paskanauju medaus, kartais pasigaunu žuvį upelyje ar ežere… Vilkui reikia mėsos. Jis – miško sanitaras. Alkanas būdamas ėda tuos, kurie nevalioja nuo jo pasprukti. Briedis ir stirnos maitinasi žole ir liaunomis medžių šakelėmis, grybais. Bebras graužia medžius, stato užtvankas. Lapė pasigauna žioplą paukštį, graužiką, varlę, vabzdį ar net kiškį. Jai, kaip ir Vilkui, reikia mėsos. Ežys paukščių negaudo, bet mielai suėda tai, kas lėtai juda. Kiškis ėda savo kopūstus, yra žolėdis, graužia medelių šakeles. Tai kuo gi jūs maitinatės tose savo savanose ir dykumose? Suprantama, kad mūsų miške nėra nei tokių augalų, nei vabzdžių, nei gyvūnų. Jūs pasirinkote ne tą kraštą. Reikėjo ieškoti mažai apgyvendintos savanos ar dykumos…

- Bet ten mes tikrai nerastume Laimės…

- O kas yra ta jūsų Laimė? - jau ima pykti Lokys.

- Tai kai mamos mus maitindavo, o mes dūkdavome skaniai paėdę. Tai buvo mūsų vaikiška Laimė. Dabar mes užaugome, o mamos paseno ir negali mūsų išmaitinti. Todėl mes išsiruošėme į kelionę ieškoti tokio krašto, kur visi sotūs ir laimingi…

- Pasakų prisiklausėte! Nėra tokios šalies, kad maistas tau pats į burną kristų. Štai aš, kai užsimaniau per šventes medaus, tai teko ropštis į medį, kad pasiekčiau Bičių drevę.

- Čia pas jus tokios šiltos, ilgos ir puikios dienos, daug ilgesnės, negu pas mus. Mes taip patenkinti, kad aplinkui gražu, žalia. Mes tikėjomės, kad čia yra ta Rojaus Šalis…

- Niekus tauškiat. Dar kiek palauksit – bus viskas atvirkščiai. Bus visiškai trumpos dienos ir labai ilgos naktys, be to labai didelis speigas. Iš dangaus kris sniegas, upes ir ežerus sukaustys ledas ir aš eisiu miegoti iki pavasario.

- O kas yra sniegas, ledas, speigas?

- Hm… Sniegas tai lyg kokios musės, tik baltos, šaltos ir visai nevalgomos. Kai snaigė ištirpsta, ji pavirsta mažu vandens lašeliu.

- Oooo, vanduo!

- Ledas yra tas pats vanduo, tik sušalęs, kietas kaip akmuo. Žiemą net žuvies nepasigausi. O speigas… Va, kai bridote per upelį, tai sakėte, kad šalta. Speigas yra daug daug šalčiau, kai net nosis gali suledėti. Supraskit, klajokliai, aš pas savo pusbrolį gyvenantį už Speigračio nueinu labai greitai, tik per mėnesį. O ten – labai didelis speigas. Pusę metų diena, o kitą pusę metų – naktis. O jūsų savanos ir dykumos daug kartų toliau, tik priešinga kryptimi. Aš ten taip toli net eiti nebandžiau, nors ten ir gyvena mano netikras dėdė – visų žvėrių karalius – Liūtas. Naujienas mums nešioja tik Gandras, nes jis yra mūsų laiškininkas. Parašysiu Liūtui laišką, kad pasiimtų jis jus atgal.

- Ne ne, tik ne tai. Mes taip toli keliavome, tai grįšime į savo kraštus nebent senatvėje, jei jos sulauksime. Priimkite mus į savo Mišką nors laikinai. Kažkas mums pasakojo, kad tikrai yra turtingas Miškas, pilnas visokių gėrybių, tereikią tik eiti besileidžiančios saulės kryptimi.

- Na na, dabar besileidžianti saulė kaip tik tuos šaltuosius kraštus rodo. Vėl ne ten pataikysit, apšalsit savo nosis ir nieko nepešit. Reikia eiti kryptimi, kurią rodo Saulė vidurdienį!

- Tai vėl grįšime iš kur atėjome!

- Jūs pernelyg toli nuėjote, teks grįžti beveik pusę kelio, tai gal ten ir rasite savo Svajonių Džiungles. Bastėtės visokiomis stepėmis, vietoj to, kad savo svajonių kraštą susikurtumėt ten, kur gimėte. Tereikėjo tik pasistengti, gal net mažiau, nei ką stengėtės, kad pas mus patektumėt…

Tuo Lokys baigė savo kalbą, įspaudė leteną paupio smėlyje tarsi antspaudą ir nupėdino savo keliais, nes dar daugel darbų buvo numatęs. Visi kiti žvėrys taipogi išsiskirstė kas sau, tik ateiviai kraipė galvas sumišę, nesuprasdami, ką dabar daryti. Jie ėmė bėgioti tai šen, tai ten, ėmė žiūrinėti, ką gi vietiniai veikia, nes pasirodė laimingi esą.

Lapė kažką tyliai niurnėdama ruošėsi kepti pasigautą antį, nes atėjo pietų metas. Gaidys su savo vištomis ir viščiukais kieme kažką kapstė ir džiugiai lesė. Gaidys, būdamas atsargus, kartais užskrisdavo ant tvoros, dalykiškai apsidairydavo ir pranešdavo apylinkei, kad visur ramu. Briedis tyliai snaudė po egle, nes jau spėjo papietauti. Kiškiai vis šokinėjo apie savo kopūstus ir skėsčiojo letenomis, nes neturės ne tik pietų, bet, ko gero, ir vakarienės. Bebrai, į nieką nekreipdami jokio dėmesio graužė drebulę. Toji greit nuvirto skersai upelio, ir Bebrai puolė skanauti pačias šviežiausias ir skaniausias šakeles. Barsukas toliau kasė naują olą, nes senoji jam pasirodė mažoka. Šarka skraidžiojo tai vienur, tai kitur, vis rinko naujienas ir nuo kiekvieno aukštesnio medžio visiems jas ištarškėdavo kaip koks telegrafas. Visi buvo užsiėmę, jau nekalbu apie skruzdėles, kurios viską tempė į savo skruzdėlyną. Viena iš jų tempė kažkokį didelį kirminą, gal dešimt kartų už ją didesnį. Pribėgo dar kelios ir puolė padėti. Tik ateiviams nieks nieko nesiūlė ir nepuolė padėti, nes jie nežinojo, ko čia jiems nusitverti.

Galop vienas ateivis, kaip kokia skruzdė, čiupo sausą šaką, nutempė ją prie storos liepos. Po to dar kelias. Kitas ateivis klausia:

- Ką tu čia dabar sugalvojai?

- Reikia suręsti būstą. Negi vidury miško taip ir stypsosi. O jeigu lietus? O jeigu sniegas? Va žiūrėk, kol mes čia stovėjome, Voras pusę tinklo numezgė. Dar valandėlė ir jis turės būstą ir smagiai papietaus.

Bet kiti trys ateiviai tik pasišaipė:

- Dirbk dirbk, gal ką ir padirbsi. Mes tai ieškosime gatavo gero būsto, padoraus maisto ir linksmybių.

Taip ir išsiskyrė. Šitą darbštuolį pavadinkime Pirmuoju. Surentęs būstą, jame įsikūrė. Pasirodo, visai smagu pasistatyti tokią trobą. Šiek tiek pasidžiaugus, jau nemažas alkis ėmė graužti pilvą, o nosis ėmė jausti daug įdomių kvapų. Daugelis iš jų buvo nauji, bet vienas kažką priminė. Tuoj buvo rastas to malonaus kvapo šaltinis. Tai pasirodė besąs augalas. Ne bananai, bet – valgomas. Gera pradžia – pusė darbo. Reikia ieškoti, ką čia dar galima suvalgyti.

Kitaminčiai netrukus susirado ką tik apleistą senąją Barsuko olą, ją nuodugniai apžiūrėjo. Barsukas dar ne viską buvo perkėlęs į naująją, ypač atsargas. Naujakuriams, beje, visai nepatiko Barsuko „racionas“. Visai „nevalgomi“ dalykai: džiovintos varlės, sliekai, vabzdžiai… Tiko tik džiovinti vaisiai, sėklos ir šaknys. Tam kartui pasisotino. Nutarė, kad šis būstas netinka, eisią ieškoti geresnio.

Kitą dieną Pirmasis jau iššniukštinėjo, kur auga maistui tinkami augalai ir ėmė planuoti, kaip čia gyventi toliau. Jį labai neramino mintis, kad žiemos čia šaltos, visai nepanašios į vasaras. Paskaičiavo ir sumojo, kad sutelkus atsargas galima neblogai peržiemoti. Bet jis nežino, ką reiškia šaltos žiemos! Todėl jis tylutėliai nusliūkino pas Bebrus, kurie toliau statė savo užtvanką ir pasiklausinėjo. O geraširdžiai kapliadančiai pasidalino patirtimi.

- Mes tvenkiam upelį, kad paslėptume įėjimą į būstą. Mes atsargūs. Kas nemoka plaukti, tas niekada nepaklius į mūsų namus. Tau sunkiau. Tu ne plaukikas, tau teks sukrauti kalną visokių šakų, kad žiemą šaltis nepasiektų. O pats svarbiausias dalykas yra slaptas įėjimas! Jis gelbsti nuo priešų.

Taigi, tereikia protingai sukrauti daug daug šakų. Bebrai tikrai nėra skūpūs. Tada pasirūpinti atsarginiu išėjimu. Reiškia, reikės Barsuko pagalbos, nes jis gerai moka kasti olas ir atrodo labai draugiškas. Žinoma reikalingas sandėlis atsargoms, tai būstas turi būti didesnis. Barsukas ilgai nesiderėjo. Iškasė olą nuo tos liepos iki senos šakningos eglės. Užmokesčio neprašė. Ką bepaimsi iš naujakurio. Abu labu tokiu. Gal Pirmasis ateivis kada Barsukui padės…

Ėjo dienos. Kitaminčiai naršė nieko tinkamo nerasdami visame miške, kartais ką nugvelbdavo, ir tai buvo džiaugsmas. Taip besitrainiodami netoli upelio šalia liepos aptiko kažkieno didelį būstą. Pirma pagalvojo, bene Lokys naują irštvą susikrovė, bet įėjimas buvo stipriai per mažas tokiam žvėriui. Todėl prie įėjimo ėmė garsiai šūkauti. Niekas neatsiliepė ir neišlindo. Tik po kurio laiko prie jų prislinko Pirmasis:

- Sveiki! Ko gi čia šūkaujate, bene ko ieškote?

- O kieno šitas būstas?

- O kam jums žinoti?

- Tai mes ieškome tinkamo būsto ir tinkamų gyvenimo sąlygų!

- Aplinkui tiek visokių šakų. Griebkit jas ir statykit tokį, kokio jums reikia. Gatavo tikrai tinkamo nerasit, nes kiekvienas stato pagal save. Briedis visai jokio būsto nestato, žiemą vasarą snaudžia po savo egle. Gal ir jums jo nereikia?

- Nieks mūsų priimti nenori. Gal ir gerai būtų pas Kiškį, bet jo šeimyna didelė, o būstas mažas po paparčiais. Šerno mes bijome, kas nepatiks, tai vėl areštuos. Lapė sukta, be to, jos maistas nėra mums tinkamas. Bus ji alkana, tai dar mus suės… Vienos bėdos čia. Sulysom, pailsom, greit galą gausim…

- Sakau jums – statykit būstą, kraukit atsargas. Juk atsimenat, ką sakė Lokys.

- O kam statyti! Prieš nosį naujas būstas. Šeimininkas neatsiliepė, tai galim laisvai užimti. Jei dar bus tinkamos atsargos, tai ir peržiemosim…

- O kas, jei tas šeimininkas sugrįžęs jumis papietaus. Jūs gi nežinot, kas čia gyvena!

- Tikrai ne Lokys, ne Šernas, ne Lapė, ne Kiškis, ne Bebras, ne Briedis… Gal Vilkas? Galėtų įlįsti...

- Ne, ne Vilkas. Šitas būstas mano.

- Na tu ir įsitaisei! Kada spėjai? Tu čia pavarei… O mes alkani, basi, pailsę plūkiamės po visą Mišką… Jis sau rūmus pasistatė!

- Taip, kol jūs lakstėte iš vieno krašto į kitą, aš įsitaisiau būstą. Nei iš vieno žvėries neatėmiau nei būsto, nei maisto. O gerų kaimynų jau suradau.

- O tu nesiruoši mūsų benamių priglausti, pagirdyti, pamaitinti?

- Priglausti tikrai negalėsiu, nes visi mano būste netilpsime. Bet pasistatyti būstus padėsiu. Šiandien galiu jus pagirdyti ir pamaitinti, bet rytoj parodysiu, kur auga mums tinkami augalai…

- Tik pažiūrėkit kaip jis kalba! Jis padės! Jis parodys! Tu nešk čia visus savo skanėstus mums, nes mes mirštame iš troškulio ir bado!

- Troškulį upelis malšina! Skanėstai auga čia pat, tik pauostykit. Skanaus!

- Na, jis visai suįžūlėjo! Matėt kur tokį! Pusę pasaulio apkeliavom kartu, o čia jis staiga atsimainė! Ne į gera, ne į gera tai…

Nieko nelaimėję ateiviai atsigėrė upelyje, pakramtė čia pat augančių augalų šaknų, pralinksmėjo. Bet sugalvojo baisų planą – atkeršyti šitam atskalūnui Pirmajam.

Nakčiai kaip kokie briedžiai miegoti įsitaisė po medžiais, užsiklojo paparčiais ir nudavė, kad miega saldžiu miegu. Pirmasis įlindo pailsėti į savo būstą.

Atėjus nakčiai ateiviai puolė griauti Pirmojo būstą. Plėšė šakas ir mėtė į visas šalis. Bet čia suūbavo iš kažkur tyliai atskridusi Pelėda:

- Niekdariai, ką čia veikiate? Jūs tingite statyti, bet netingite griauti! Tuoj vieną kurį nutversiu ir sulesiu naktipiečiams! O kitus du atiduosiu savo pelėdžiukams!

Puolė niekdariai atsiprašinėti, kad jie nesupratę šio Miško įstatymų, kad jie tik Laimės ieškoję…

- Jūs Laimės ieškote saviškio būstą griaudami?!

- Jis ne saviškis, jis mūsų priešas! Kol mes Laimės ieškojom, jis rūmus pasistatė. Turėtų savo gėriu dalintis su mumis!

- Niekadėjai, ko jam priekaištaujat. Juk pirmiausia jūs jį palikote vieną vidury Miško.

- Jis nenorėjo su mumis eiti!

- Jis nenorėjo su jumis eiti, nes sugalvojo geresnį planą. Sekite jo pavyzdžiu, o ne naikinkite tai, ką jis susikūrė. Viską atstatykite ką sugriovėte! O rytoj imkitės darbo!

- Bet juk mes norime laimingi būti, Gerovės trokštame!

- Aš seniai jus būčiau sulesusi, ir būčiau laimingesnė negu esu dabar. Mūsų miške Gerovė nekrenta tiesiai į gerklę. Gerovę reikia pasidaryti ir dar kitam padėti. Jei rytoj nepradėsite dirbti, tai atėjus nakčiai atsidursite mano naguose.

Tai tarusi pelėda tylutėliai išskrido. Neošė net medžių šakos…

- Ne tą Mišką pasirinkome. Tuoj mus sules šita ragana. Atskrenda kaip šmėkla. Dingstam iš čia.

Buvo šviesi naktis. Nieko nelaukę trys ateiviai spėriai žengė miško takais. Kryptį rodė Mėnuo. Ėjo ilgai dieną ir naktį, pagal Saulę, Mėnulį ir pagal žvaigždes. Visur buvo tas pats – Laimę ir Gerovę reikėjo užsidirbti. Taip po gero pusmečio, kaip kad sakė Lokys, jie pasiekė savo savanas ir dykumas. Susirado savo Gimtinę. Gimtinėje kaip ir anksčiau šliaužiojo Smauglys, baloje čepsėdamas lindėjo Begemotas, palaukėmis bindzinėjo pusalkanis Tigras, lukšteno bananus Šimpanzė ir triukšmavo Makakos. Tik nebuvo JŲ. Visi buvo išėję ieškoti Laimės. O tolumoje ryškėjo kažkokie nematyti dideli kūgio formos statiniai. Priėję arčiau sugrįžusieji nustėro. Prie tų statinių mitriai lakstė kažkokios nematytos būtybės. Jos griovė iškeliavusių būstus ir iš viso to šlamšto statėsi savuosius. Tos būtybės buvo maždaug vilko ar lapės dydžio, turėjo aštrius dantis, visas kūnas buvo tarsi šarvuotas ir blizgėjo saulėje. Kokį nedidelį medelį nukąsdavo vienu ypu, neatrodė draugiški, tarpusavyje bendravo mūsų žvėrims nesuprantamu murmėjimu, visus vietinius smulkius gyvius ginė šalin arba mikliai nudobdavo ir prarydavo. Su didele baime sugrįžusieji nubėgo pas Tigrą. Tas pradžioje net nudžiugo, bet vėliau nuliūdo.

- Jūs tik trys! Ką su jumis veikti. Jei suėsiu, tai jūsų neliks nė vieno. Blogai. Jei nesuėsiu – reikės misti varlėmis ir visokia smulkme. O šitie naujieji yra nevalgomi. Vieną pabandžiau suėsti, tai jau savaitė kaip pilvą suka... Statykit savo būstą prie šitos palmės. Aš jūsų neėsiu – dauginkitės. O nuo tų naujokų aš jus saugosiu. Beje, jie neėda bananų, tai pramisite.

Tai taręs Tigras nukiūtino rūpintis savais reikalais, o sugrįžusieji, tyliai nuriję kartėlį, ėmėsi būsto statybos. Pagaliau suprato, kad tuščios vietos negali būti, ją kas nors būtinai užims.

Izidorius KIMSĖNAS