Artėjant Vėlinėms, vis dažniau prisimename išėjusius artimuosius ir draugus, o sielą užgula slogus ilgesys. Natūralu, kad gedulas sustiprėja ar sugrįžta minint šią rudens iškilmę. Lankymasis kapinėse ir iškilę prisiminimai įsupa į liūdną ir nostalgišką gedulo skraistę.

Artimo žmogaus netektis – labai skausmingas įvykis. Ši tema kalbantis su kitais yra neišvengiama - netektys neapeina nė vieno iš mūsų. Tai gyvenimo dalis. Žmogui senstant, jis patiria vis daugiau netekčių – netenka savo tėvų, vyro ar žmonos, giminaičių, draugų. Galima sakyti, kad sendamas žmogus savo viduje pradeda nešiotis tarsi mažytes kapinaites, kuriose talpina visų jam brangių išėjusių žmonių prisiminimus. Kiekvienas šias vidines kapinaites išgyvena savaip - nors gedulo pasireiškimas bendras visai žmonijai, jame taisyklių nėra.

Nėra apskaičiuota, kiek tiksliai laiko žmogus gedi netekęs savo artimųjų, bet tai visada trunka ilgai. Vieni gali gedėti metus, kiti – kelerius, treti jaučia stiprų gedulą net praėjus 10-čiai metų po netekties. Gedintis žmogus išgyvena skausmą, ilgesį, liūdesį, sielvartą, kurie labai slegia psichologiškai. Su gedinčiu žmogumi gali būti sudėtinga bendrauti – pritrūksta paguodos žodžių, norisi „pabėgti“ nuo mirties temos. Dažnai gedintis žmogus sudaro įspūdį, lyg kartu su mirusiuoju būtų palaidojęs ir dalelę savęs. Gedulas žmogaus širdyje kabo lyg labai sunkus akmuo, kuris paveikia mintis, jausmus, elgesį.

Pirmąsias dvi savaites po artimojo mirties žmogus dažniausiai dar nepradeda gedėti taip, kaip gedės po laidotuvių ateinančius keletą metų, kai vidų užplūsta sielvartas. Mirus artimajam, žmogus dar tik bando priimti tai, kas įvyko, jis užimtas laidotuvių organizavimu, formalių reikalų tvarkymu. Gedėjimas visu aštrumu prasideda po šių poros savaičių, kai visi mažiau pažįstami aplinkiniai jau linkę pamiršti įvykusią netektį. Gyvenimas jiems eina savo vaga, o netekusiajam joje tampa labai sunku išbūti ir išsilaikyti.

Gedėjimas – tai procesas, kurį dažniausiai priimta skirstyti į etapus. Neabejotina tiesa − visi netekusieji gedi ir kiekvienas šį laikotarpį praeina savaip. Žymi Šveicarijos amerikiečių psichiatrė Elisabeth Kübler-Ross aiškiai apibrėžė gedėjimo etapus savo knygoje „Apie mirtį ir mirimą“. Gedintiesiems susipažinimas su gedėjimo etapais gali padėti geriau suvokti, kas su jais vyksta po artimo žmogaus mirties bei leidžia žinoti, kad aštrus netekties skausmas turi pabaigą. Gedėjimas paprastai skirstomas į šias stadijas:

Neigimas. Žmogus dar sunkai įsisąmonina netektį, pavyzdžiui, gali kalbėtis su žmogumi, kurio nebėra, tarsi jis vis dar būtų šalia. Vis dar tebėra viltis, kad „tai tik blogas sapnas“.

Derybos. Žmogus bando susitarti su Dievu, likimu, gyvenimu ar dar kažkuo, kad pasikeistų dabartis, arba ateityje tokie įvykiai nesikartotų. Žmonės tuomet gali nustoti daryti tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, niekada nebeklausyti „tos dainos“, kurią mėgo mirusysis, arba atvirkščiai – kasdien kaip ritualą nešti į kapus „tas gėles“.

Pyktis. Kai žmogus nebegali ilgiau neigti, pratrūksta pyktis. Žmogus klausia: „Kodėl man? Už ką? Kodėl gyvenimas toks neteisingas?“. Gali kilti kaltės jausmas dėl kokių nors padarytų ar nepadarytų dalykų prarasto žmogaus atžvilgiu.

Liūdesys. Liūdesys gali būti toks gilus, kad žmogus gali nustoti rūpintis savimi, prarasti susidomėjimą aplinka. Gali pasireikšti depresijos simptomai, savižudiškos tendencijos, kaltė. Žmogus šiame etape dažnai verkia, liūdi.

Susitaikymas. Tai praradimo priėmimas. Žmogus gali padaryti kokius nors veiksmus, kurie įprasmintų praradimą, padėtų galutinai atsisveikinti. Jis ima matyti kitus ir aplinką ryškiau nei prarastą žmogų ar savo skausmą. Jis vėl gyvena labiau „čia ir dabar“, o ne praeityje.

Svarbu paminėti, kad šie gedėjimo etapai nebūtinai pasireiškia nuosekliai vienas po kito. Jie gali keistis tarpusavyje, būti skirtingos trukmės, pasikartoti. Gedėjimas yra labai asmeniškas dalykas ir kiekvienas žmogus jį patiria savaip.

Gedėjimo eigoje, artimieji ir draugai gali būti neišsemiamas paguodos šaltinis. Tiesa, gali būti ir atvirkščiai – aplinkiniai kartais tik dar pablogina savijautą sakydami netinkamus dalykus. Kai kurie žmonės tiesiog jaučia, kada reikalingas apkabinimas, kada tyla, kada paguodos žodis. Tuo tarpu kiti nenutuokia, ką pasakyti, todėl lepteli bet ką, kad tik greičiau galėtų pakeisti pokalbio temą. Dar kiti niekada daugiau nemini mirusiojo vardo, nežinodami, jog apsimetimas, kad to žmogaus niekada nebuvo, tik didina skausmą.

Geriausias būdas, kaip galima padėti išgyvenančiam gedulą, tiesiog būti šalia ir klausyti. Kartais tiesiog kartu pasėdėti ir patylėti. Norint padėti kitam išgyventi netekties skausmą, tačiau nežinant, ką pasakyti, gali padėti šie žodžiai: „Užjaučiu tave“; „Negaliu įsivaizduoti skausmo, kurį išgyveni, bet galvoju apie tave“; „Tu man tikrai rūpi“; „Meldžiuosi už tave ir tavo šeimą“; „Gali pasidalinti prisiminimais apie jį(-ą), jei nori“; „Man labai gaila dėl tavo praradimo, kaip aš galiu tau padėti?“; „Esu šalia, jeigu tau reikės pasikalbėti“. Tačiau yra žodžių, kurie kaip tik gali įskaudinti ir sukelti jausmą, kad gedintis žmogus lieka nesuprastas. Tai tokios ir panašios frazės: „Žinau, kaip jautiesi“; „Pamiršk, nebegalvok“; „Dievas neduoda daugiau, nei gali iškęsti“; „Matyt ji(s) to nusipelnė“, „Neverk, neliūdėk“; „Laikas palikti viską praeityje“; „Gyvenimas tęsiasi“.Tokių pasakymų reikėtų vengti, kad neapsunkintume žmogaus gedulo dar labiau.

Priešingai, nei įprasta manyti, su laiku netekties skausmas nemažėja. Laikas tik padeda sielos žaizdai apgyti ir suformuoja randą. Bėgant metams, žmogus gali skausmą jausti taip pat stipriai, kaip netekties dieną, tik išmoksta su tuo skausmu gyventi. Laikas padeda suprasti skausmą, įtikina, jog žmogus gali prisitaikyti ir išgyventi. Ūmus skausmas nurimsta, bet kartais prasiveržia, kai išgirstama netekto artimojo mėgta daina. Gedėjimas yra ilga ir sunki kelionė su pakilimais ir nuopuoliais. Tačiau su laiku, juokas ir džiaugsmas grįžta. Gyvenimas po netekties niekada nebebus toks, koks buvo, bet jis gali tęstis.

Justina BELEVIČIENĖ

Medicinos psichologė