Artėja dvi prasmingos dienos – Visų šventųjų diena ir Vėlinės. Tūkstančiai žmonių skubės aplankyti artimųjų kapų. Vakarais mirusiųjų miestai – kapinės – sušvis tūkstančiais žiburėlių. Žinoma, šis laiko tarpsnis – tikras rojus prekeiviams, bet šį kartą apie tuos, kurie ant artimųjų kapų negalės uždegti žvakutės, nes tų kapų tiesiog nėra arba jie kažkur toli.

Prieš kurį laiką paskambino Vaižgantas Černiauskas ir papasakojo apie broliui, amžino poilsio atgulusiam Sibire, pastatytą paminklą. Susitarėme susitikti prie jo ir pasišnekėti apie simbolinį atminties įamžinimą, kaip savotišką pavyzdį tiems, kurių artimieji amžino poilsio atgulė kažkur toli, o laikas jau ir kapelius sulygino...

- Vaižgantai, kalbamės su tavimi prie tėvų kapų ir simbolinio paminklo Sibire mirusiam broliukui. Kaip kilo mintis pastatyti tokį paminklą?

- Švenčionėlių parapijos klebonas Vitalij Kisel labai gražiai įvardijo šią idėją – tai laiko kapsulė, nes paminkle įdėtas vienintelės išlikusios broliuko nuotraukos originalas. Nuotraukoje – tėvai prie mirusio mano broliuko. Nuotrauka įmontuota vakuume, ji daryta Sibire, Irkutske. Tai vienintelis tikras daiktas iš Sibiro. Paminklas stovi ant motinos kapo. Kaip kilo mintis kažką panašaus padaryti? Prieš keletą metų buvome Mielagėnuose, kur palaidotas Krikonių dvaro dvarininkas bajoras Juozas Benislavskis – mano motinos krikšto tėvas. Jis norėjo motiną išsiųsti į Angliją mokytis, bet atėjo rusai ir viskas baigėsi – jį sušaudė 1940 m. Motina kilusi iš Rakitiškės, pasikvietė jos tėvai dvarininką, kad pakrikštytų, ir jis sutiko. Kai mes buvome Mielagėnuose, mamai buvo 75-eri. Aš jau tada dariau paminklus iš stiklo ir pasiūliau mamai padaryti paminklą jos krikšto tėvui. Ji sako: „Vaike, kas mums leis? Jo giminės Lenkijoje.“ Tada pasiūliau padaryti paminklą broliukui. Ir štai, dabar jie čia jau trise – tėvas, motina ir broliukas Rimantas. Aš tiesiog įvykdžiau mamos prašymą. Prie šio simbolinio paminklo, kurį klebonas taikliai pavadino laiko kapsule, prisidėjo nemažai žmonių. Metaliniai strypai – garsaus Vilniaus kalvio Stankaus daryti, saulutė – tėvo Stavislovo darbas. Kažkada aš jam padovanojau jo portretą vitraže, o jis man šią saulutę. Taip ir apsikeitėm. Aš tik stikliuką įdėjau. Beje, aš iš tų, kuriems netinka posakis „Batsiuvys be batų“, pas mane namuose visur vitražai. Paminklą išdrožė garsus restauratorius Petras Baranovas, kurį net Jonas Paulius II yra apdovanojęs už drožybą. Tai paskutinis jo darbas prieš iškeliaujant į amžinybę. Angeliukas – mano. Aš jį ilgai dariau. Viduje storas stiklas išpjautas, o aplinkui jau mano kūryba. Iš vidaus dengtas sidabru ir net naktį atspindi šviesą. Beje, broliuko palaikus gal ir būtume atsivežę, kai prasidėjo perestroika, bet ten jau nei to kaimo, nei kapų nėra. Bet jo atminimas įamžintas čia. Tai lyg savotiška transformacija laike ir erdvėje, kai iš Sibiro broliuko atminimas įamžintas fotografijoje ir perkeltas čia, į Švenčionėlius, į Miežionėlių kapines. Nors palaikų ir nėra, bet yra prie ko melstis, žvakutę uždegti.

- O broliukas Sibire ar dar Lietuvoje buvo gimęs?

- Broliukas gimė 1949 m. Mama jau gyvuliniuose vagonuose važiavo į Sibirą. Buvo šalta ir broliukas gimė labai ligotas, nė neturėdamas metukų 1950 m. mirė. Aš ir brolis Ričardas gimėme Sibire, o jauniausias brolis Gintautas jau gimė Lietuvoje. Mes visada melsdavomės ir už broliuką Rimantą, o dabar bus ir kur žvakutę uždegti, - sako mano pašnekovas Vaižgantas Černiauskas.

- Vaižgantai, jūs čia pastatydami šį paminklą lyg ir savotišką mintį duodate kitiems, kurių artimieji palaidoti kažkur toli, o kaip pačiam su vitražais sekasi?

- Dabar nuolat restauruoju vitražus bažnyčiose. Penkerius metus restauravau Rokiškio bažnyčią. Dirbu su sūnumi, kuris jau gavo restauratoriaus kategoriją. Aš 2018 m. gavau aukščiausią restauratoriaus kategoriją. Viską pasiekiau tik kruopščiai dirbdamas.

- O ar naujus vitražus kuriate?

- Kuriam, žinoma, ir naujus vitražus, bet daugiausia restauruojam senus. Aš priklausau ekonomo tarnybai, jie važinėja per bažnyčias ir sprendžia, kur ir ką restauruoti. Taip susipažinau ir su Švenčionėlių klebonu. Mane komandiravo restauruoti Švenčionėlių bažnyčios vitražus, ypač tą rozetę, kuri dar Laurinavičiaus klebonavimo laikais virš durų daryta. Ją pavasarį restauruosim. Kalbėdamas su klebonu Vitalij, papasakojau jam apie savo mintį pastatyti paminklą broliukui. Jo paklausiau, ar galima, ir apsidžiaugiau, kai išgirdau atsakymą: „Aišku, galima“, tik paklausė, ar kryžius, atsakiau, kad yra tėvo Stanislovo nukalta saulutė. Sako: „Puiku“, ir pastatėm bei pašventinom tą paminklą – laiko kapsulę. Pavasarį ir tvorelę motinos metinėms padarysim. Beje, Švenčionėliuose aš būnu kiekvieną savaitgalį, jų nepamirštu. Esu tokį eilėraštį sukūręs:

Aš sklidinas kaip kibiras

Gerų minčių lava,

Gimtinė mano Sibiras,

Tėvynė – Lietuva.

Aš tikrai neatitrūkstu nuo Švenčionėlių, Ignalinos. O kai važiuoju per Lietuvą, skaičiuoju vietas, kur bažnyčiose nedirbau su vitražais. Tų, kur dirbau, daug daugiau, nes per 45 darbo su vitražais metus labai daug padaryta. O šiame kukliame paminkle mano padarytas angeliukas žiūri į tėvų paminklą lyg galvotų: „Dabar mes čia trise“.

- Vaižgantai, su vitražais dirbi jau vos ne pusę amžiaus, o kaip viskas prasidėjo?

- Piešiu nuo vaikystės. Dar mokydamasis Švenčionėlių vidurinėje nupiešiau mokytojo Dapšausko šaržą. Žinoma, gavau su liniuote per nagus. Nuo septintos klasės važinėjau į Vilnių mokytis pas garsų dailininką Antaną Kmieliauską. Jis buvo kunigo Žemėno draugas. Kunigas Žemėnas su juo ir supažindino. Po kariuomenės pradėjau dirbti Vilniuje, Dailės kombinate. Tiesa, iš pradžių dirbau Švenčionėliuose, žemtiekime sandėlininku, benziną beveik metus pilsčiau ir, sulaukęs kol atsilaisvins vieta Dailės kombinate, kai žmogus išėjo į pensiją, mane priėmė pagalbiniu. Lentas pusę metų kroviau. Kai meistrai pamatė, kad laisvą minutę aš sėdžiu ir drožinėju, perkėlė į medžio cechą. Tapau staliumi. Po to – į mozaikos cechą, dariau mozaikas, o po to perėjau į vitražą. Taip ir dirbu su vitražu. Dirbau su šviesaus atminimo profesoriumi Morkūnu, su kuriuo darėm unikalius vitražus. Mūsų vitražai yra Seime ir bažnyčiose. Įsivaizduokit, Klaipėdoje kabantis Kristaus vitražas – 11 metų aukščio, sveria beveik toną ir pakabintas ant dviejų trosų. Bet aš ramiai miegu, nes viskas padaryta sąžiningai, ir vitražas nenukris... Viską, ką pasiekiau, pasiekiau savo kruopštumu ir sąžiningumu. Kai baigiau pirmąją klasę Švenčionėlių internate, man padovanojo knygą „Krištolinis žmogeliukas“, tokiu aš ir tapau, - stipriai spausdamas ranką, atsisveikindamas sako vitražistas Vaižgantas Černiauskas, įgyvendinęs motinos svajonę, kad po išėjimo į amžinybę būtų trise, su Sibiro platybėse atgulusiu pirmagimiu sūneliu.

Algis JAKŠTAS