Kiekvieną rudenį žvalgomės svirbelių. Šie paukščiai pasirodo būtent tokiu metu, kai dauguma mūsų paukščių keliautojų būna išskridę ir pasiekę savo tolimas žiemavietes. Koks paukštis yra svirbelis – lyg ir visai paprastas, bet nebūtinai mums žinomas.

Ne visiems paukščiams pavyko suteikti vardus, tiesiogiai atspindinčius kurį nors jų biologijos bruožą, nors ir buvo stengtasi įsiklausyti į jų balsus, įsižiūrėti spalvas, formas, dydį. Svirbeliams pasisekė – vėlų rudenį iš šiaurės atskrendantys, melodingais varpeliais iš dangaus pasisveikinantys jų pulkai mūsų protėviams pašnibždėjo savo vardą. Įsiklausai, tikrai: svirrr... svirrr... – vienas per kitą svirpia kuoduoti šilkaplunksniai paukščiai. Taigi tikri svirbeliai!

Ar kada nors teko juos matyti? Tik nesakykite, kad tam reikia stebuklo, kad jų neįmanoma surasti. Svirbeliai, toli šiaurėje išperėję vaikus, ateinant žiemai skrenda ten, kur šilta, taigi – pas mus. Juos vilioja daug kas, labiausiai – šermukšnių obuolėliai, zyboldo obelų vaisiai, gudobelės, putinai. Lapkritį tokio lesalo yra iki valios, todėl atskridėliams paukščiams nusivilti netenka. Ieškodami lesalo, jie skraido nuo vieno sodo prie kito. Jei turite ką nors jiems tinkamo, svečių būtinai sulauksite.

Žinia, rudens vaisiai skirti ne tik jiems. Štai nuo rugsėjo viską lesė varnėnai, neseniai iš šiaurės rytų plūstelėjo smilginių strazdų praskrendantys pulkai. Jei svirbeliai vėluos, jiems liks ne kažkas.

Ar juos pažinsime pamatę? Iš arti matydami svirbelį, jo nesupainiosite su niekuo – paukštis varnėno dydžio, gal tik labiau papuręs, jo plunksnos šviesiai rusvos, minkštos, ant galvos – kuodukas, kurį jis dažnai pašiaušia, uodegos gale ryški geltona juostelė, o sparne - mažučiai ryškiai raudoni „pakabukai“. Jeigu prie viso to pridėsime iš toli girdimą svirpimą, paukščio vardo ieškoti nereikės. Tiesa, iš tolo skrendantis gana padrikas svirbelių pulkas gali būti panašus į varnėnus. Todėl sustokite, išgirskite balsus ir viskas stos į vietas.

Kartais svirbeliai pro Lietuvą praskrenda labai greitai, kai kada jų pulkai pasiekia Vengriją ar Šiaurės Italiją. Ir pas mus jie neturi nuolatinių buveinių – kai baigiasi lesalas vienoje vietoje, lekia tolyn. Žiemą Pietų Lietuvoje, o dabar – beveik visoje Suvalkijoje jiems lesalo pasuko amalai, medžiuose augantys pusiau parazitiniai augalai. Baltos amalų uogelės nelabai maistingos, tačiau jas lesdami svirbeliai platina šiuos augalus – praėjusios pro virškinimo traktą, uogelės su sėklomis prilimpa prie medžių šakų ir ten po kurio laiko sudygsta.

Ar šiemet jų sulaukime? Klausimas vietoje, nes svirbeliai atskrenda ne visada. Kas 4, 7, 11 metų gali būti ir didesnės jų migracinės invazijos, kurios rodo, jog ten, svirbelių tėvynėje, vasara buvo palanki ir sėkminga, kad užaugo labai daug jauniklių. Kada jų laukti? Dabar, kasdien. Tik nepamirškite žvalgytis ir klausytis!

Selemonas PALTANAVIČIUS