Penktadienį, spalio 29 dieną, vėlai sugrįžęs iš Vilniaus lengviau atsikvėpiau. Valio, prieš akis net 4 išeiginės! Kad ir kaip bebūtų keista, tos keturios dienos pralėkė lyg tas vis nerimstantis vėjas. Kadangi lapkričio pradžia siejama su Vėlinėmis, tai ir po artimųjų kapus teko pavažinėti, ir ne iš būtinybės ar pareigos, o todėl, kad norisi uždegus žvakutę pastovėti ir prisiminti artimus žmones, tarsi prisiliesti prie to laiko, kai su jais galėjau kalbėtis, bendrauti. Perskaitai draugo mirties datą ant paminklo ir net krūpteli. Jau 20 metų praėjo, kai negirdžiu jo pamąstymų apie kūrybą, fotografiją. Liūdnos mintys nepalieka ramybėje ir stovint prie mirusių klasiokų kapų... Iš 32 jau 12 nėra, tiesa, pavasarį bus 50 metų kai Mielagėnų vidurinę baigėme. Ir visgi lankydami kapus nors mintyse pabandome atkurti atvaizdus tų giminių, kurių nesusitikome, su kuriais prasilenkėme. Liūdniausia, žinoma, buvo stovint prie tėvų kapo. Tėvui buvo tik 56 kai išėjo, aš jau 12 metų daugiau pragyvenau... O kažkada, kai tėvui buvo virš 30, žiūrėdamas į jį galvojau – koks senas. Ech, kur tie mano 30! Bet ne tik minorinėmis mintimis ir emocijomis šį kartą noriu pasidalinti, nes po kapų lankymo buvo ir pasivažinėjimo po gamtą, ir tas pasivažinėjimas padovanojo nemažai gražių akimirkų ir susitikimų.

Jau iš tolo pamatai vidur lauko pūpsančias gulbes giesmininkes. Tarp baltų, švarutėlių yra ir pilkų jauniklių. Žiūri į juos ir nejučiom prisimeni Anderseno pasaką „Bjaurusis ančiukas“. Kažkoks keistas nostalgiškas liūdesys lyg vėjelis pūsteli, kai pamatai kylančius žąsų pulkus. Radusios žaliuojančių žiemkenčių ir jos sustojo pailsėti ir pasistiprinti.

Smagu sutikti ir senas pažįstamas stirnas, ir, žinoma, briedžius. Per šias dienas jų pamačiau vos ne dešimtį. Ir nors antradienį visą šviesųjį paros laiką viešpatavo ūkana, bet ir tokiu oru pavyko nufotografuoti gražią briedžių šeimynėlę...

Štai tokie pamąstymai kilo po 4 išeiginių dienų, prasidedant gerokai apkarpytai darbo savaitei...

Algis JAKŠTAS