Ne visada vienodai, tačiau kasmet ateina diena, kai žemė po rudeniškų darganų staiga išdžiūsta, nutyla vėjas ir kitą rytą pamatom pirmąjį gruodą. Šaltuko surakinta žemė jaukiai brazda po kojomis, ir tik dabar pajunti, kad nėra nieko malonesnio už tokį metą. Juk dar ne žiema, dar ant medžių šakų kyburiuoja lapeliai ir kažkaip savotiškai, ne žiemiškai šnekasi zylutės.

Jau seniai stengiuosi tokį rytą išvysti ne pro miesto langą, bet išeiti į girią, kur viskas paprasta ir tikra: lengvas oras, akims miela eglių žaluma ir nuotaika, kokios negalima sugalvoti pačiam. Girią šią dieną paprastai dovanoja ką nors tikro - kartais rudenišką zylės tilindžiavimą, kartais susitikimą su briedžiu, išdidžiu ir žmogaus nebaidytu. Tačiau kasmet per pirmąjį gruodą einu klausytis tetervino, kuris, sakytum, laukia manęs viržių kalnelyje. Neskaičiuoju tų susitikimų, tik dažną pasimatymą su juo pagalvoju, kad tetervinas - juodas gražuolis, girios paukštis, gyvena labai ilgai, galbūt - net ilgiau, nei gamtoje skirta jo rūšiai.

Jis čia visai vienas. Pasakoja, kad kadaise tetervinų buvę daug, ir pavasarį nuo jų burbuliavimo giria virte virusi. Aš nepamenu tų laikų, o kai pamačiau teterviną šiame viržių kalnelyje, jis buvo pirmas ir paskutinis šios rūšies paukštis. Užsiglaudęs už tankios eglutės, dažną pavasarį iki gailesčio spoksodavau į jį, dūkstantį po smėlio pašlaitę ir giriai aistringai šaukiantį savo balsu. Giria tylėjo, nes jis buvo ir liko vienas.

Vieną jį matydavau ir per pirmą gruodą. Tetervino, apie pasaulį nieko nežinančio paukščio, optimizmas man suteikdavo jėgų ilgiems lietuviškos žiemos mėnesiams, iki paties pavasario. Su kokiu ilgesiu ir nerimu laukdavau pirmojo pasimatymo orams šylant - juk paukštis galėjo neišgyventi. Tačiau jis laukdavo manęs, siausdavo po viržyną, lankstydavo berželių viršūnes ir tvirtino, kad tik tikėjimas teikia jėgų.

Šįkart pirmojo gruodo dieną į susitikimą su tetervinu išsiruošėme visi - labiausiai nekantravo vaikai, kuriems mano pasakojimas apie paukštį, paneigusį laiką, atrodė panašus į pasaką. Štai koks tas gruodas: po kojomis traška smėly sustingusios ratų vėžės, balzganoja eglių šakelės ir net beržo lapų kuokštas pačioje viršūnėje. O toli, užu kirtimų, už senųjų girios sodinimų, pasidabruotais viržių kupstais kyla tetervino kalnelis. Kur jis? - tyliai klausia vaikai, tačiau net ir klausti nereikia: girioje tylu tylu. Gal dar neatskrido, gal tik tada, kai arčiau prieisime, jis staiga atgis ir ims sukti savo malūną...

Tetervinas tylėjo. Po daugelio metų jo neišviliojo pirmasis gruodas. Ieškojome jo viržyne, bandėme surasti girioje. Neradome. Niekas neatsakė ir į klausimą: ar dar gyvas girios tetervinas, ar dar atskris kada nors į savąjį viržyną? O gal paskutinę giesmę jis sugiedojo pernai, ir pernykštis pirmasis gruodas buvo paskutinis jo gyvenime?

Selemonas PALTANAVIČIUS