Pavadinime užrašytą receptą pats išbandęs uteniškis Mantvydas Popovas taip įtikinamai papasakojo apie galimybę išgryninti abejones, išsivalyti mintis ir išmokti būti laimingam pačiam su savimi, jog patikėjau. Tai buvo taip tikra ir nuoširdu, jog ir negalėjo būti kitaip.

Ne vieną ekstremalią situacija išbandęs, M. Popovas šią vasarą 29 dienas vienas gyveno Labanoro (Švenčionių rajonas) girioje pasistatytoje palapinėje, iš viršaus pridengtoje dideliu polietileno gabalu, turėjusiu saugoti jį ir kuklią jo mantą nuo gamtos stichijų.

Na, o dabar apie viską iš eilės.

Nenuorama

Mantvydas Popovas baigė Utenos Adolfo Šapokos gimnaziją, vėliau – verslo vadybą Utenos kolegijoje. Neslėpė ir to, kad nuo mažens buvo vaikas su „perviršine energija“. Jam vis norėjosi išbandyti kažką ekstremalaus, patirti tai, ko lėtai žeme vaikščiodamas tikrai nepatirsi, tikrai neišgyvensi nei aukščio baimės, nei kvapą gniaužiančių situacijų. Adrenalino paieškos priverčia pasijusti kitokiu žmogumi, pasikrauti teigiamos energijos.

Mantvydas save vadina ieškotoju, bet ne ekstremalu, nors tikrai nevengia ekstremalių išbandymų, nes jam patinka išsiaiškinti, kaip į įvairius iššūkius reaguoja protas, organizmas, kaip atsiranda vidinis supratimas, ko iš tiesų nori gyvenime.

Mantvydas sutiko išsamiau papasakoti apie sumanymą beveik mėnesį praleisti dideliame miško masyve tik su labai minimaliais civilizacijos pasiekimais. „Vasarą per patį liepos mėnesio karštymetį išėjau vienas į 500 kilometrų piligriminį pėsčių žygį Camino Lituano, – pasakojo Mantvydas. – Beveik visas žygio naktis miegojau palapinėje, kurią nešiausi su savimi. (Žygį pradėjau Žagarėje, o baigiau Lazdijuose, žygiavau 16 parų). Taip atsitiko, jog vieną naktį nakvojau ne palapinėje, o pas draugą Kaune. Jis man internete parodė filmuotą medžiagą apie žmogų, kuris beveik metus buvo pasiryžęs išgyventi negyvenamoje saloje. Tai pamačius, man ir pradėjo kirbėti mintis pačiam pabandyti kažkokį laiko tarpą pagyventi, žinoma, ne negyvenamoje saloje, o Labanoro girioje. Kaip tik laiko turėjau, be to, situacija dėl pandemijos reikalavo laikytis saugumo reikalavimų. Kitaip sakant, dėkingai „sukrito kortos“. Kodėl Labanoras? Todėl, kad labai netoli Utenos, kad man vieta buvo žinoma, kad gražiausias Lietuvos miškas. Tas filmuke matytas žmogus negyvenamoje saloje planavo išbūti be telefono, kompiuterio ir maisto, tik žuvies pasigaudyti. Aš truputėlį pasilengvinau sau užduotį. Toje stovyklavietėje, kurioje sumaniau apsistoti, jau buvo tualetas, todėl nereikėjo pačiam jo įsirenginėti. Netoliese buvo ežeras, todėl prausimosi problemų nebuvo, galėjau žvejoti. „Miško iššūkio“ (taip pavadinau šią savotišką avantiūrą) taisykles pats susigalvojau. Telefoną pasiėmiau, bet juo buvau nutaręs naudotis tik vieną valandą per parą: tik paskambinti artimiesiems ir pasakyti, jog viskas gerai, tegul nesijaudina. Prieš išvažiuodamas nusipirkau 17 penkialitrių vandens, ryžių ir grikių kruopų tiek, kad dienai išeitų po 100 gramų, po skardinę tuno ir vištienos bei kiaušinių. Pirmą savaitę nelijo, todėl kūrenau laužą, jame išsivirdavau ryžius ir kiaušinius. Antrą savaitę užėjo stiprios liūtys, todėl kiaušinius gėriau žalius, o kruopas valgiau tik pamirkytas šaltame vandenyje. Žvejojau, bet nieko nepagavau. Negrybavau. Prisipažinsiu, vieną kartą nusikaltau savo taisyklėms: nuvažiavau į parduotuvę sausainių, o grįžęs supratau, kad labai nereikalingas buvo tas impulsyvus poelgis. Jis nieko nepakeitė, tik leido suprasti klaidos esmę. Kai pirkau maistą, buvau užsibrėžęs miške išgyventi 28 dienas, vėliau galvojau išbūti čia 30 dienų, realiai išgyvenau 29. Taip atsitiko todėl, kad paskutinę dieną užėjo labai stipri liūtis, kuri nesiliovė ir naktį. Virš palapinės esanti apsauga neatlaikė, todėl viskas buvo užlieta vandeniu. Permirko ir miegmaišis. O kai dar paskaičiau prognozes, kuriose buvo parašyta, jog toks oras dar ilgokai tęsis, antrą valandą nakties susirinkau daiktus, visas šiukšles ir išvažiavau namo.

O jei tapčiau benamiu?

Išvažiuodamas pagyventi miške pirkau didelį gabalą polietileno, kirvį, vandenį ir maistą. Iš viso išleidau apie 180 eurų (maistui apie 100 eurų). Dabar, kai iššūkis jau baigtas, galvoju, kad jeigu kartais vasarą atsitiktų taip, jog tapčiau benamiu (močiutė sakydavo, kad neišsižadėk lazdos, terbos ir tiurmos), tai kurį laiką pagyvenčiau miške. Ypač tokiu atveju, jei jau darbą turėčiau, bet neturėčiau būsto. Pagalvojau ir apie tai, kaip reikėtų gyventi, jei neturėčiau nei būsto, nei maisto. Išeitis vienintelė – tektų prašyti išmaldos. Bet kaip tą padaryti vietovėje, kur tave visi (na, gerai, daugelis) pažįsta? Norėčiau tai išbandyti, bet kaip susitvarkyti su gėdos jausmu?

Nutaręs mėnesį pagyventi miške, iš anksto negalvojau, ką aš ten veiksiu. Tiesiog spontaniškai pasiėmiau lynus ir galvojau mokytis jais vaikščioti. Greitai supratau, kad reikia „rimtesnio“ veiklos plano. Sugalvojau: 6 valandą ryto mankšta, maudynės ežere, pusryčiai ir apie 30 kilometrų žygis miško takais. Kai grįždavau, jau būdavo pietų laikas. Tada mokiausi žongliravimo, vaikščiojimo lynu (bandžiau ir salto nuo lyno daryti), skaičiau knygas. Aš niekada nebuvau stropus knygų skaitytojas, bet kadangi miške nelabai buvo kuo užsiimti, tai daug skaičiau. Per miške praleistą mėnesį perskaičiau daugiau knygų, nei per dešimt „civilizacijoje“ gyventų metų. Buvo neskaitytos netgi gimtadienių progomis gautos knygos.

Vakarais, kaip jau sakiau, valandą skirdavau pokalbiams telefonu (kartais mažiau), rašiau (vaikščiodamas miške bandžiau dainuoti sugalvotas melodijas savo tekstams), įžvalgas, pastebėjimus, mintis, užsiėmiau kūryba. Taip ir baigdavosi diena.

Kadangi buvo pats grybavimo sezonas, miške sutikdavau daug žmonių. Ypač patiko vienas garbaus amžiaus ukmergiškis, su kuriuo susėsdavome pasikalbėti. Labai įdomus žmogus. Jis sakėsi esąs matematikas, domisi dangaus reiškiniais, mėnulio išsidėstymu ir kitais įdomiais, ne visiems suprantamais dalykais, o į Labanorą kasmet atvažiuoja grybauti.

Būdamas miške vieną dieną jauti dvasinį pakylėjimą, o, žiūrėk, kitą jau sėdi akis į vieną tašką įsmeigęs. Ypač tada, jei ištisai lyja. Nuotaikų amplitudė labai dažnai keičiasi. Žinoma, mums reikia bendravimo, draugų, civilizacijos, bet reikia ir savotiško išsivalymo. Tik būdamas vienas realiai gali atsiverti pats sau: prieš nieką nereikia vaidinti geresnio, apsimetinėti, neparodyti blogos nuotaikos ir kt. Juk net pačiam geriausiam draugui mes ne viską pasipasakojam. Šis tas lieka nepasakyta. Kitaip sakant – tik sau.

Žygiuodamas piligriminiu Camino Lituano keliu kasdien rašiau dienoraštį. Miške irgi dariau tą patį. Kaip norit, taip galvokit, bet miške aš buvau laimingesnis, nei gyvendamas mieste. Susikuri pagrindinį tikslą, išsiaiškini, ko nori iš to iššūkio, ir jo laikaisi.

Žinoma, išgyventi padėjo ir žinojimas, kad netoliese yra mano automobilis, todėl jei susirgčiau ar šiaip kas nors negero atsitiktų, aš galėsiu sėsti į jį ir išvažiuoti.

Keliauti būtina vienam

Mantvydas įsitikinęs, jog į visokiausias avantiūras, gyvenimą ekstremaliomis sąlygomis ir netgi keliones būtina leistis vienam. Tą suprasti padėjo kelionė į Indiją, į kurią buvo išvykęs su kompanija. „Nesvarbu, kad važiuoji su pačiais geriausiais draugais, žmonėmis, kuriuos gerai pažįsti, niekas nuo to nesikeičia. Juk tą pačią minutę, kai tu jauti energijos antplūdį ir nori kopti į kalną, kitas nori pailsėti, trečias pamiegoti, ketvirtas valgyti, penktas iš viso niekur nebesiruošia eiti... Tokiais atvejais gali susipykti taip, jog draugiški santykiai net iš kelionės grįžus nebeatsistatys, – įsitikinęs M. Popovas. – Todėl ir sakau, kad geriausia tą daryti vienam. Užtat ir į piligriminį žygį ėjau vienas, ir į Labanoro girią išvažiavau vienas. Tikrai žinau, jog vienas bandysiu įveikti visą piligriminį kelią (Camino de Santiago) iki pat Šv. Jokūbo katedros Ispanijoje.

Gal dar nebus išspausdintas šis mano pasakojimas laikraštyje, o aš jau būsiu iškeliavęs į senokai suplanuotą žygį automobiliu: Lenkiją (Aukštuosius Tatrus), Slovakiją, Austriją, iš jos į Čekiją, tada į Vokietiją ir per Lenkiją grįžti namo. Gyventi planuoju automobilyje. Pirksiu tik ryžius, grikius ir degalus. Turėčiau išsiversti su 400-500 eurų. Šios kelionės metu planuoju „perlipti per gėdos jausmą“ (nes ten niekas manęs nepažįsta) ir tai vienur, tai kitur pabandyti paelgetauti. Galvoju pasidaryti du plakatus. Vienas: „Keliauju po Europą be pinigų“, o antras „Neturiu pinigų maistui“ (nežinau, kuris labiau „suveiks“). Tai bus socialinis eksperimentas, kurio metu noriu pajusti, ką reiškia prašyti išmaldos...

Keliaudamas vienas neprarandi galimybės susipažinti su daugybe žmonių, su jais pabendrauti, sužinoti tokių dalykų, kurių jokiose knygose neperskaitysi, jokiuose filmuose nepamatysi. Be to, keliaujant vienam labai lengva išsiaiškinti savo galimybes, sugebėjimą išsisukti iš netgi kebliausių situacijų.

Planuose yra žygis aplink Monblaną aplankant tris valstybes: Šveicariją, Prancūziją, Italiją. Dar vienas planas – žiemą baidare perplaukti visą Šventąją. Planuoju irgi kažkiek laiko išgyventi miške žiemą. Gyvenimas be komforto labai išgrynina sielą, priverčia daugelį dalykų kitaip vertinti, suprasti, išjausti.

Visais atvejais planuoju rašyti savotišką dienoraštį, kuriame bus aprašyti ne vien patirti įspūdžiai, bet ir į galvą šovusios mintys, pastebėjimai, išgyvenimai ir analizės.

Dar daug ką noriu išbandyti. Viską, ką esu suplanavęs, bandysiu įgyvendinti vėliau, o grįžęs iš kelionės pirmiausia ieškosiu darbo. „Laisvas laikas“ baigiasi.“

Susitarėme su Mantvydu susitikti po to, kai grįš iš kelionės, kurioje išbandys socialinį eksperimentą. Linkėdama laimingos kelionės ir nepakartojamų įspūdžių bei naujų patirčių, dar ir pajuokavau, pasakydama, jog gali būti, kad jis iš klajonių po Europą parsiveš daugiau pinigų, nei turėjo išvažiuodamas...

Genovaitė ŠNUROVA