Lapkričio 23-ąją, antradienį, prisnigo. Ir prisnigo gana solidžiai, o ne juokais, kai keletą snaigių bandoma pateikti kaip pirmą sniegą. Jei tikėti liaudies išmintimi, kai nuo pirmo iškritusio sniego po mėnesio sulauksime žiemos, tai galime teigti, kad šv. Kalėdas sutiksime ir su sniegu, ir su šalčiu. Tiesa, dabar net sinoptikams nesiseka daryti ilgalaikių prognozių, o mums tą daryti – dar bergždesnis reikalas. Kaip ten bus po mėnesio, sunku pasakyti, o dabar, kai rašau šias eilutes, už lango – balta balta, kur dairais. Tiesa, gatvė jau juoduoja. Druska padarė savo darbą, bet va kitur – sniegas.

O štai pirmadienį buvau išvažiavęs į fotomedžioklę. Kadangi į kelis savo medžioklės plotus dėl nepaprastosios padėties pasienyje įvedimo negaliu patekti, tai tenka važiuoti į kitas vietas. Pirmadienio vakarinės fotomedžioklės rezultatai visai neblogi. Nufotografuota keletas stirnų, o saulei nusileidus, ir briedę su jaunikliu pavyko nufotografuoti. Pamačiau juos ramiai rupšnojančius rapsą, o kai sustojau ir ėmiau fotografuoti, briedė su briedžiuku neskubėdami ėmė bėgti link netoliese dunksančio kaimelio. Bėgo neskubėdami, savo povyza tarsi bylotų: „Kas čia tas fotografas. Tik ramybę drumsčia, o naudos jokios – nei runkelių ar kokių bulvių į pamiškę atveža, kaip medžiotojai.“ Tiesa, už tas Danajų dovanas kartais tenka skaudžiai mokėti, o va mano fotošūviai neskausmingi. Žiūrint į tolstančius briedžius neapleido mintis, kad su briedžioku aš jau buvau akis į akį susitikęs prieš porą dienų, tik jis stovėjo kitoje kelio pusėje. Pamatęs iš krūmų išlindusį briedžioką, sustojau ir ėmiau fotografuoti. Į mano fotografavimą jis net nesureagavo. Išlipęs iš automobilio pabandžiau prieiti kiek arčiau. Taip ir žiūrėjome vienas į kitą kurį laiką, kol už briedžioko nugaros nešmėstelėjo suaugusio briedžio, ko gero, briedės, siluetas, ir briedžiukas, matyt, išgirdęs mamos įspėjamąjį garsą, kuris, matyt, reiškė: „Marš namo, žmogus pavojingas“, ir nėrė į krūmus. Tokie susitikimai visada palieka šiltus prisiminimus ir norą, kad jie vėl pasikartotų, ir nebūtinai, kad galėtum nufotografuoti, nes ir pamatyti laukiniai gyvūnai – jau puiki emocija. Čia, kaip sako mano bičiulis, gamtos fotografas Rimantas Nalivaika, svarbu ir akimis nufotografuoti, ir ta emocija išlieka atmintyje, o kartais po tokių susitikimų, kai stirną ar net briedį pamatai dažniau nei besiganantį arklį, liūdesys spusteli širdį, nelieka mūsų erdvėje dainose apdainuotų žirgų. Laikas daro korekcijas. Taip buvo, yra ir bus.

Algis JAKŠTAS

Drąsus briedžiukas.

Briedė su jaunikliu neskubėdami nurisnojo sodybos pusėn.