Mes turime 404 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3942
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14129
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90159
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Lemtis nepagailėjo siurprizų

2021 m. lapkričio 27 d.

Tokią istoriją ne kasdien išgirsi. Netgi ne kasmet. Tiesa, jei ją būtų pasakoję ne žmonės, kuriais visiškai pasitikiu, kažin, ar nebūčiau pagalvojusi, jog tai kažkada perskaitytos knygos siužetas ar matyto kino filmo trumpas atpasakojimas. Betgi patikėkit – tikrai ne. Istorija tokia tikra, jog jos autentiškumu abejoti neverta. Svarbiausia, jos dar nepamiršo nė vienas šios istorijos herojės artimasis.

Šiandien tik stebėtis belieka, kodėl ši daug kam žinoma istorija buvo laikoma tokia nereikšminga, tokia kasdieniška, gal net beverte, kad jos niekada niekas nepaviešino, nepakalbino pačios šios istorijos herojės kol dar ji buvo gyva. Dabar tik apgailestauti tenka dėl to. Jei šios istorijos pagrindu būtų buvęs sukurtas serialas ar parašytas daugiatomis romanas, žiūrėdami ar skaitydami nespėtume keisti šlapių nosinių. Kadangi tai ne serialas ir net ne romanas, o tik paprastos kaimo moters gyvenimo istorija, tai daugelio supratimu ko gi čia ašaroti. Tuo labiau, kai tos istorijos herojė ranka pasiekiama, o ne iš kino ekrano matoma...

... Dvidešimtmetė mergina iš mažo kaimelio, esančio šalia Starkų ežero netoli Utenos, 1927-aisiais metais sugalvojo nuvažiuoti į Ameriką. Į ilgą kelionę leidosi viena, temokėdama tik lietuviškai. Šiandien niekas negali pasakyti tokio pasiryžimo priežasties, bet Emilijos (toks tos merginos vardas) atkaklumu iki šiol tebesistebi. Bepigu dabar – sėdai į lėktuvą ir po pusės paros jau nusileidi išsvajotoje žemėje. O tada? Šiandien tik spėlioti telieka pagalvojus apie tai, kaip tuomet ta mergina, ko gero, net autobuso savo akimis nemačiusi, nusigavo iki Vilniaus, kaip po to pasiekė Prancūziją, kaip iš jos, be abejo, laivu išplaukė į Ameriką. Kai po daugiau nei mėnesio kelionės laivas pagaliau pasiekė Amerikos krantus, kai atrodė, jog iki svajonės išsipildymo teliko tik keletas minučių, atsitiko nenumatytas dalykas – buvo tikrinama visų atplaukusiųjų sveikata. Keliauninkė manė, jog tai tik paprasta nereikšminga procedūra, todėl jautėsi užtikrintai. Deja... Patikros metu surado kažkokią akių ligą. Merginai nebuvo leidžiama įvažiuoti į Ameriką, nes šiai šaliai nesveikų žmonių nereikėjo...

Šiandien net įsivaizduoti sunku, kokių dar charakterio bruožų be ryžto ir užsispyrimo prireikė keliauninkei, nusprendusiai nenulenkti galvos prieš likimo sprendimus ir vis tiek negrįžti namo. Jos nesugniuždė realybė: svetima šalis, kurioje nėra nei pažįstamų, nei raštelių su adresais, nei telefono numerių ar net miestų pavadinimų. O ir ko gi pasiteirausi, temokėdamas tik lietuviškai...

Iš jos artimųjų atminties kažkaip išsitrynė pasakojimas apie tai, kaip Emilija sugalvojo ir kokiais būdais įgyvendino savo sprendimą palikti jos įsileisti nepanorėjusią Šiaurės Ameriką ir nusidanginti į Pietų Ameriką. Ji buvo ir Urugvajuje, ir Argentinoje, kur įsidarbino dvare. Gal gyventi toje šalyje ir dirbti paprastą darbą ir nebuvo jos didžioji svajonė, bet kurį laiką viskas buvo gerai. Nežinia, kaip ten būtų buvę vėliau, jei Emilijos nebūtų persekiojusios ligos: vos pasveiksta ir vėl kažkas atsitinka. Po trejeto ten praleistų metų gydytojas patarė (jei dar nori gyventi) važiuoti ten, iš kur atvažiavusi, nes Pietų Amerikos klimatas jai netinka. Teko paklusti, nes kitos išeities nebuvo...

Laivu iš Pietų Amerikos į Prancūziją teko keliauti mėnesį. Gretimoje kajutėje buvo įsikūręs maždaug jos amžiaus vokietis. Kadangi nei vienas, nei kitas laive daugiau pažįstamų neturėjo, abu kasdien kažkiek laiko praleisdavo kartu, eidavo pasivaikščioti į denį. Nesvarbu, kad tas vokietis nemokėjo lietuvių kalbos, o Emilija– vokiečių. Užtat abu mokėjo ispaniškai. Tai ir bendravo šia kalba. Vokiečio kreipinys į Emiliją visada buvo toks pat –  senjorita.

Atplaukus į Prancūzijos uostą paaiškėjo, kad Emilijos kelionės draugas vokietis neturi laivakortės, t.y. keliavo be bilieto. Laivo policija uždarė jį į nedidelę patalpą su langeliu, o duris užkabino kabliu iš lauko pusės. Vokietis vis prašė Emiliją jį išleisti, o ji, nors ir labai norėjo vaikinui padėti, bet vis nesiryžo, nes vien pagalvojus apie tai, kad gali kažkas pamatyti, kad gal tuščiame koridoriuje ji yra stebima, kad tuomet gal ir ją uždarys į svetimos šalies kalėjimą, net sustingdavo iš baigės. Situacija pasikeitė tuomet, kai laivu atplaukę žmonės pradėjo eiti link išėjimo. Pasinaudojusi tuo, kad buvęs tuščias ilgas koridorius staiga prisipildė link išėjimo skubančių žmonių, Emilija, įsimaišiusi tarp jų, praeidama pro tą patalpą, kurioje buvo įkalintas jos bendrakeleivis, visa virpėdama iš baimės pečiu tarsi netyčia kilstelėjo kablį, o jis tik žlegtelėjo ir... Tas vokietis akimirksniu įsimaišė tarp žmonių ir ... duok, Dieve, kojas... Svarbiausia, niekas net nepastebėjo (tiesiog tą minutę niekam tai nerūpėjo) nei Emilijos sąmoningai atlikto veiksmo, nei jauno vokiečio pabėgimo...

Emilija laimingai grįžo į savo kaimą ir pamiršo buvusį bendrakeleivį. Kaime gyvenimas tekėjo įprasta vaga: diena keitė dieną, metai metus, kartojosi pagal sezonus besikeičiantys ir niekaip nesibaigiantys ūkio darbai, rūpesčiai dėl artimųjų. Netruko ir meilė širdį užvaldyti...

Nežinia, kaip būtų susiklostęs šeimos gyvenimas, jei 1941-aisiais nebūtų prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Kaime jis dar nebuvo jaučiamas, todėl gyvenimas ėjo įprastu ritmu. Emilija šiltą vasaros rytą išeidama į laukus susikaupusių darbų nudirbti, tuomet dar nė pusantrų metelių neturintį sūnų paliko namuose vyro globai. Vakare grįžusi namo net nustėro: vaikelis vienas paliktas namuose ropinėja, o vyro nėra. Nerimo apimta moteris ir ūkio pastatus apibėgo, ir į laukus nudūmė, o vyro ir ten nerado. Nebežinodama, ko griebtis, pas kaimynę nubėgo. Manė, kad gal ji ką nors žino apie jos vyrą. O toji ir pati ašarose paskendusi: pasirodo, abu vyrus vokiečių kareiviai į miestelį išsivarė, sakė išveš darbams į Vokietiją...

Tokia žinia abi moteris visa to žodžio prasme pritrenkė. Ką dabar daryti? Kur kreiptis? Kadangi tada jau buvo vakaras, abi nutarė palaukti ryto ir eiti į miestelį savo vyrų vaduoti. Į ryšulėlius dar ir maisto įsidėjo. Maža ką.

Nuėjusios nustėro – Vyžuonų miestelis pilnas vokiečių kareivių. Abi moterys pasimetusios, nebežinodamos, ką dabar daryti, puldinėjo ir šen, ir ten, bet taip ir nerado žmogaus, kuris joms galėtų paaiškinti situaciją. Vėliau kažkaip pavyko sužinoti, jog vyrai suvaryti į daržinę ir uždaryti. Abi vyrų gelbėtojos bandė prasibrauti pro kareivius, bet jie jas grubiai atstumdavo. Atkaklios moterys niekur nesitraukė: stovėjo lyg į žemę įbestos ir laukė tolesnės įvykių eigos. Po valandėlės kaimynė Emilijai sako: „Bėkim greičiau iš čia. Gelbėkimės. Ar tu matai, kad vienas vokietis nuo tavęs akių nenuleidžia. Ar tu bent įsivaizduoji, kuo viskas tau gali baigtis? Sprunkam, kol nevėlu.“

Galvoti apie tai, kuo tas kareivio žiūrėjimas gali baigtis, paprasčiausiai laiko nebuvo: tas vokietis po akimirkos jau stovėjo šalia Emilijos. Kaimynės pasėtas nerimas baigėsi akimirksniu. Užteko tik to, kad kareivis Emiliją ispaniškai paklaustų: „Senjorita, ar čia tikrai tu? Ką tu čia veiki?“, ir viskas paaiškėjo. Štai ką lemtis sugalvojo. Prancūzijoje nė atsisveikinti nesuspėję buvę bendrakeleiviai – lietuvaitė ir vokietis – susitiko Vyžuonose: paprasta kaimo moteris ir vokiečių karininkas...

Viskas susivyniojo į vieną emocijų kamuolį: nebeatskirsi, kurios tą pačią akimirką iš akių pasipylusios ašaros buvo skausmo dėl vyro neaiškios padėties, ir kurios iš džiaugsmo dėl netikėto susitikimo...

Emilija vokiečiui paaiškino, ko ji čia atėjusi. Tuomet jis liepė moteriai įeiti į daržinę, parodyti kuris yra jos vyras, palikti jam atneštą maisto ryšulėlį, o tada eiti namo ir laukti jo pareinančio.

Toji diena moteriai kone šimtmečiui prilygo. Ir stojos, ir sėdos, ir ėjo, ir vėl sėdosi, ir darbų griebėsi, ir prigulti bandė, ir rodės, kad išsiverkus bus lengviau, bet ašaros lyg suledėjo – traukte neištrauksi...

Ir tik temstant Emilija pamatė artėjančius keturių vyrų siluetus...

Vyrą namo palydėjo tas pats vokietis karininkas ir du sargybiniai. Gal kad nieko blogo pakeliui neatsitiktų...

Emilijos atsisveikinimas su vokiečiu buvo ne silpnų nervų žmonėms... Abu apsikabinę verkė pasikukčiodami. Jau ir taip slogią situaciją dar labiau sunkino vokiečio ištarti žodžiai, kad jie daugiau tikrai niekada nepasimatys, kad karas dar tik prasidėjęs, o jis siunčiamas į priešakines linijas, todėl išlikti gyvam tikrai nepavyks... „Sudie, senjorita... Sudie, mes tikrai nebesusitiksim... Man gyventi beliko, geriausiu atveju, keletas dienų. Lik sveika, senjorita...“ Skausmo ir išsiskyrimo ašaromis aplaistyti žodžiai, ko gero, buvo lemtingi...

... Emilija ispanų kalbos nepamiršo visą gyvenimą, o mirė sulaukusi 96 metų, taip ir nesulaukusi jokios žinelės iš to vokiečių karininko...

Genovaitė ŠNUROVA

 

 
Reklaminis skydelis