Lapkričio dienos viena už kitą pilkesnės. O kai nusileidžia dulsvas rūkas, pro langą matai tik miglą, kurioje ištirpęs visas pasaulis.

Jis šalin nustumia užuolaidą, sėdasi prieš langą – žiūrės ir vis tiek pamatys. Tegul tik akys pripranta.

Štai tvora... ji savo pirmagaliu išnyra iš rūko. Reikėtų ją taisyti, nes byranti. Gal kitąmet, pavasarį... O klojimo nėra – prasmego rūke. Ir namų ąžuolo, alyvų nėra. Ir laukų iki pat kalnelio.

Kažin, kaip reikėtų gyventi tokiame pasaulyje, kur esi visai vienas? Dieną kitą gal būtų ir nieko, akims ramiau. O paskiau... Jis žiūri į rūko sieną ir galvoja.

Matyt, ilgai taip galvojo, nes vėjas beregint išblaškė miglą, išnešiojo debesis ir stojo tokia aitri saulės šviesa, kad teko prisimerkti. Ir vėl atsivėrė visas pasaulis, ir vėl dangų rėmė ąžuolas, vėl kiaurom stogo skylėm horizontą margino klojimas. Tik kažko trūko...

A-a, trūksta žvirblio. Žvirblio, kuris visada tupėdavo ant tvoros!

Kada jį matė paskutinįkart? Pernai? Ar užpernai? Kur jis pradingo, kodėl jo nėra? Pakilęs jis vaikšto nuo lango prie lango, žvelgia, bet žvirblio nemato. Nebėra...

Kaip prisišaukti į namus žvirblį? Nes be jo pasaulis tuščias. O atrodo, toks mažas tas žvirbliukas...

Selemonas PALTANAVIČIUS