Mes turime 276 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1238
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17439
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:93469
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Kodėl perdirbėjai kerštauja kooperatininkams?

2012 m. liepos 18 d.,trečiadienis Nr.54 (1197)

Kuria kryptimi iš Švenčionių bevažiuotum – Adutiškio, Pabradės, Vidutinės ar Švenčionėlių link, tik kur ne kur laukuose pamatysi grandine pririštą besiganančią karvę. Jų skaičius Lietuvoje labai sumažėjo, rajone taip pat. VĮ „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, iki šių metų birželio 1 d. Švenčionių rajone buvo laikoma 1510 karvių. Aplinkiniuose rajonuose daug daugiau: Ignalinos – 2522, Utenos – 4651, Molėtų – 3937.

Tačiau ir Švenčionyse yra stambesnių pieno fermų. Didžiausia iš jų – Pašaminės kaime, priklausanti Izidoriui Balčiūnui, 220 melžiamųjų. Tai sudaro 14,5 proc. visų rajone laikomų karvių.

Ūkininką Izidorių BALČIŪNĄ kalbina Bronius NARKŪNAS.

- Žiūriu į lentyną ir, atvirai pasakius, nesistebiu: už pavyzdingą ūkininkavimą daugybė padėkos raštų. Ir iš rajono, ir iš respublikos vadovų.

- Padėkos padėkomis. Jos nemaitina. Dirbti reikia.

- Nuo kada pradėjote ūkininkauti?

- Nuo 1995 –ųjų.

- Kokie buvo primilžiai iš karvės ūkininkavimo pradžioje?

- Apie 400 kg.

- Pradžia, bent mano supratimu, atrodė nebloga. Kolūkiniais laikais rajone tebuvo primelžiama iš karvės apie 2400 kg bazinio riebumo pieno. Šioje srityje rajone pirmavusio Kretuonų kolūkio rezultatai buvo geresni – 3000 kg. Kiek primelžiate dabar?

- Dabar iš karvės primelžiame po 7000 kg aukščiausios rūšies 4,5 proc. riebumo ir 3,5 baltymingumo pieno. Kitaip tariant, baziniu paskaičiavimu metiniai pieno primilžiai jau šokteli iki 9500 kg.

- Kas nulemia tokią sėkmę?

- Iš esmės nurodyčiau tris priežastis: veisles (mes laikome juodmarges ir žalmarges), pašarus ir, be abejonės, žmogiškąjį faktorių. Mūsų melžėjos įgijusios didelę darbo patirtį. Nei jų, nei kitų patikimai dirbančių žmonių nesistengiu kaitalioti.

- Jau gana senokai pieno gamintojai reiškia pretenzijas dėl vis mažėjančių supirkimo kainų. Savo ruožtu perdirbėjai irgi dejuoja: girdi, sandėliuose užsiguli neišperkami sūriai, vos suduria galą su galu, nors metų pabaigoje skaičiuoja milijoninius pelnus. Tokios arba labai panašios mintys keliamos ir respublikinėje žiniasklaidoje.

- Iš 27 Europos Sąjungos šalių pagal pieno supirkimo kainas esame trečioje vietoje nuo galo. Mažesnės kainos tik Bulgarijoje ir Latvijoje. Beje, mūsų perdirbimo įmonės už Latvijoje superkamą pieną moka brangiau nei mums.

- Ar vis dar priklausote kooperatyvui „Pienas LT“?

- Taip, priklausau. Šis kooperatyvas ir iš mūsų fermos paima pieną, paskui jį paskirsto AB „Rokiškio sūris“ ir Marijampolės pieno konservams. Dalį pieno išgabena į Lenkiją.

- Jeigu neklystu, viena iš priežasčių kooperatyvui susikurti buvo mažos pieno supirkimo kainos. Dėl to „Pienas LT“ ėmėsi ryžtingų žingsnių įkurti savo perdirbimo įmonę.

- Taip. Šios įmonės statyba kol kas dėl įvairių priežasčių dar įstrigusi, nors jai statyti projektas parengtas ir patvirtintas Nacionalinėje mokėjimo agentūroje prie ŽŪM. Įmonės statybai tikimasi 56 mln. Lt europinės paramos. Dar 40 mln. Lt reikės prisidėti kooperatyvo nariams.

- Spaudoje teko skaityti, kad prieš tokį „Pienas LT“ sumanymą piestu stoja dabartinės perdirbimo įmonės. Atseit jų Lietuvoje užtektinai, tad nevertėtų švaistyti pinigų.

- Dabartinių perdirbimo įmonių pozicija suprantama: jos nori išardyti kooperatyvus ir toliau diktuoti supirkimo kainas. Jau ir dabar aiškus jų kerštas kooperatininkams. Už aukščiausios rūšies pieno kilogramą dabar Pašaminės ferma gauna 67 ct. Atskiriems, kooperatyvams nepriklausantiems ūkininkams, moka brangiau – po 78 ct/kg. Jeigu aš nepriklausyčiau kooperatyvui, gaučiau irgi tiek pat.
 

 
Reklaminis skydelis