Psichologas V. Navickas rašo (žurnalas „Šeima“), kai vaikas auga be tėvo, nesąmoningai ieško jo paramos, pavyzdžio, pagalbos kitame žmoguje. Nesamą tėvą užpildo bet koks vyras – giminaitis, mokytojas, būrelio vadovas, treneris, net bendraklasio tėvas. Bet jei vaiko akiraty tokio nepasitaiko, tai jis priverstas tenkintis tuo, koks atsitiktinai paklius. Todėl protinga vieniša motina turi surasti savo mažajam sūneliui dvasinį tėvo pakaitalą.

Taigi tokiu vaiku buvau aš pats! Štai kodėl mokykloje, atmenu, ypač troškau turėti draugą, būti ne vienas. Nes izoliacija vienatvėje, neturint abiejų tėvų, mane lydėjo kasmet ir kasdien. Tačiau jokio „būrelio vadovo“, net giminaičio, atkreipusio dėmesį į mane, nebuvo. Liko tik bendraamžiai. Toks draugas turėjo būti šalia, mokykloje: žaisti tinklinį, ruošti pamokas, o grįžtant namo, bent keletą valandų klajoti prie upelio arba vogti morkas ar saldžias kukurūzų burbuoles iš kolūkinio lauko. Kaip norėjau būti nevienas! O kaip ištrūkti iš užburto rato?

Labai audrino knygos. Nepamirštu vengro Moro Jokajaus romane „Akmeninė širdis“ aprašytos dviejų draugų istorijos. Tai idealas, gražiausia, ko galėjau siekti. Ta knyga perpildė mano paauglišką gyvenimą ir atstojo psichologo siūlomą „trenerį“. Greit atradau Marteno diu Garo „Tibo šeimą“. Keturių tomų knygą skaičiau tris kartus – tikra enciklopedija tam, kas neturi normalaus tėvo ar gyvo vadovo. Į savo auklėtojus įrašau ir lenko Stanislavo Lemo „Magelano Debesį“. Tos knygos buvo stipresnės už pamokslavimus ir draudimus. Gaila tų, kurių tos ar kitos knygos neauklėjo.

Tačiau norimi draugai neatsirasdavo net ieškant, jie atsirasdavo man nesuprantamu būdu. Pirmasis – Vaciukas, klasės bendrasuolis. Deja, jis buvo nevertas draugo statuso, paramos man duoti negalėjo. Vaikystėje jis taip pat neturėjo protingesnio žmogaus šalia – buvo tremtinių vaikas.

Mergaitės, jaučiau, negalėjo būti draugais. Jų reikėjo negeisti, nes būtų tekę konkuruoti kiemo gaidžių principu: be manęs mokykloje puikavosi daug puošnesnių gaidžiukų. Seksualinio potraukio svarstyklėse vištidės principai tebegalioja net vaikams: būk stipresnis už kitus, pasižymėk labiau už kitus, lipk aukščiau už kitus ir galėsi nebaudžiamai dergti ant žemiau stovinčių. Tada tave visi pastebės, supras ir įvertins: berniukai trauksis iš kelio, mergaitės norės draugauti.

Reikia, kad vienišos mamos, auginančios berniukus-žirniukus, greitai virstančius paaugliais, psichologo rekomendacijas išsirašytų stambiu šriftu ir, kad nepamirštų, iškabintų ant durų – kasdieniam paskaitymui. Nes vyrai mūrai ąžuolai neišauga vien tik mamyčių ir bobučių prižiūrimose daržo lysvėse.

Šitaip mąsčiau dar sovietmečiu, kai pasirodė anas psichologo straipsnis, o mes visi tada gyvenome tyliai ramiai. Dabar, apsupti europinės demokratijos grožybių, siūlymai surasti „tėvo pakaitalą“ tapo pavojingi abiems pusėms. Kiekvienas vyriškis, bendraujantis su vaiku ar paaugliu, bus pavadintas pedofilu. Kaip vaikas su dėde išvažiuos į ežerą žvejoti? Kaip jie abu nulėks pasirgti krepšinio varžybose? Bet kuri motina strimgalviais lėks susigrąžinti savo sūnelį iš (...) letenų. Prie tokio gyvenimo būdo atėjote ne staiga, o lėtai. Per asmens laisvę – iki nukvailėjimo. Betgi vienišų paauglių problemos nedingsta, jos žiaurėja.

Bronius ŠABLEVIČIUS