Kažkur pavasarį ar vasaros pradžioje Genovaitė Šnurova davė paskaityti Kazio Valiulio knygą „Kuktiškių krašto žmonės ir jų prisiminimai“. Gali kilti klausimas, kuo čia dėtos Kuktiškės, esančios Utenos rajone, ir Švenčionių rajonas? Neskubėkite, gerbiamieji, daryti išvadų, nes Kazys Valiulis ne vienerius metus gyveno ir dirbo Švenčionėliuose, o ir knygoje yra įdomių pasakojimų apie mūsų rajoną. Perskaitęs knygą, užsidegiau noru daugiau sužinoti apie Kazį Valiulį, kurį, ko gero, dar prisimena ne vienas vyresnės kartos žmogus, kuriam tarybiniais laikais teko dirbti Švenčionėlių miškų ūkio pagalbiniame ūkyje ar tuometiniame susivienijimo Žemės ūkio technika Švenčionėlių skyriuje. Kadangi ne vienerius metus teko ir man dažnai lankytis tiekime, gal ir aš buvau sutikęs gerb. Kazį Valiulį. Kadangi paties jo jau nepaklausi, nes 2002-aisiais iškeliavo į amžinybę, sprendimą pasiūlė Genovaitė, kuri patarė pasišnekėti su Kazio sūnumi akademiku Algirdu Vaclovu Valiuliu. Iš Genovaitės ir jo telefono numerį gavau. Susitarėme susitikti, ir ne kur kitur, o Švenčionėliuose, buvusiame jo tėvo Kazio Valiulio bute, o prasidėjo mūsų pokalbis gal kiek netradiciškai – paprašiau gerb. Algirdą pirmiausia papasakoti apie save, o jau po to pasidalinti prisiminimais apie tėvą.

- Gimiau aš karo metu Vilniuje, nes tėvas buvo baigęs Kauno Aukštosios Fredos sodininkystės ir daržininkystės mokyklą ir 1939 m. tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje buvo nusiųstas į Vilnių, o kai demobilizavosi, kurį laiką dirbo Panerių ir kitame ūkyje agronomu. Kai 1944 prasidėjo Vilniaus bombardavimas, vieni traukėsi į Vakarus, o tėvas pareiškė, kad važiuos į tėviškę – į Kuktiškes. Gal kas ir pyko, kad tėvas pasirinko kitą kryptį, bet jis pasuko savo vežimą į Kuktiškes, taip mes ir atsiradome Kuktiškėse pas tėvo tėvus. Kuktiškėse gyvenau kol pradėjau eiti į ketvirtą klasę. Iš vaikystės klajonių, kur kėliausi su tėvais, Kuktiškės man paliko pačius šilčiausius prisiminimus. Ir jei ką prisimenu iš to laiko, prisimenu Kuktiškes. Po to tėvas buvo paskirtas Molėtų MTS direktoriumi, kur išdirbo iki 1956 m., po to buvo paskirtas ir kolūkio pirmininku. Dar vėliau tėvas perėjo dirbti į Švenčionėlių miškų ūkio pagalbinį ūkį, kuris buvo Januliškyje. Jis buvo to ūkio valdytoju. O po to jau buvo Švenčionėliai, kur tėvas dirbo tuometiniame Žemės ūkio technikos Švenčionėlių skyriuje. Bet aš nuo to laiko, kai tėvą paskyrė kolūkio pirmininku, jau išvažiavau į Vilnių mokytis. Pradžioje mokiausi Vilniaus politechnikume, tada jis vadinosi Vilniaus žemės ūkio mechanizacijos technikumu. Pirmoji mano specialybė – mechanikas. Gavau ne tik vairuotojo, bet ir traktorininko, ir kombainininko teises. Žinoma, dirbti nei traktorininku, nei kombainininku neteko, bet galiu pasigirti, kad čia, geležinkelio stotyje, nuo platformų iškėlinėjau kombainus. Tėvas paprašė mane, tai ir padėjau. Kas patiko, tai kad įlipai į kombainą, ten yra raktai, pakrauti akumuliatoriai, užsivedei ir važiuoji... – prisiminimais dalinasi mano pašnekovas akademikas Algirdas Vaclovas Valiulis.

- Vadinasi, Švenčionėliuose jums teko lankytis ir anksčiau?

- Žinoma. Važiuodavau pas tėvus kaip svečias. Lankiausi ir Januliškyje, kai tėvas ten dirbo ir gyveno. Prisiminimai tokie. Atvažiavai į Švenčionėlius ir pėdini 14 kilometrų pėsčiomis. Niekas nepaveža, nebent miškovežiai paveždavo... Beje, ir į Kuktiškes dažniausia per Švenčionėlius pas gimines važiuodavome. Atvažiuoji traukiniu iki Švenčionėlių, persėdi į siauruką ir važiuoji iki Kuktiškių. Švenčionėliai mano maršrute buvo nuo jaunystės, - šyptelėjęs sako Algirdas.

- Ar daug pasikeitė Švenčionėliai per tą laiką, kai teko lankytis čia jaunystėje?

- Neliko siauruko, kuriuo važiuodavau iš Švenčionėlių į Kuktiškes. Buvo siauruko tiltas per platųjį geležinkelį. Yra ir daugiau pasikeitimų – nebuvo nei plytinės, nebuvo daugiabučių kvartalo. Ketaus liejinių gamykloje dirbo brolis. Jos jau irgi nėra. Laikas daug ką keičia. Pradžioje, žinoma, buvo problemos dėl transporto. Tada net iš Vilniaus važiuojant traukiniu tekdavo pastovėti – tiek žmonių važiuodavo, o anksčiau net į traukinį pokario laiku būdavo sunku įlipti...

- Bet tėvas nepaisant darbų dar ir rašyti mėgo?

- Turėjo tą gyslelę. Važiuodavo traukiniu, užsirašydavo, ką žmonės įdomesnio kalba. Daug ką iš savo atsiminimų rašė, nes daug kur lankėsi. Tėvas rašė apie tuos dalykus, kur žmonėms skaudėjo. Linksmų istorijų jo aprašytuose įvykiuose beveik nerasite. Jis mokėjo išklausyti, o tai svarbu žmonių bendravime.

- O kaip toliau klostėsi jūsų darbai ir kopimas į mokslo aukštumas?

- Baigiau Kauno politechniką, o vėliau visas gyvenimas Vilniuje prabėgo, dirbau tai vienur, tai kitur.

- Iš šalies žiūrint metalai, technologijos nėra įdomus dalykas, o kaip yra iš tikrųjų?

- Viskas, ką matome aplinkui, viskas, ką turime, yra pagaminta, sukurta technologijų dėka. Ir yra žmonės, kurie sukūrė tas technologijas. Mus supančioje aplinkoje dar tiek neatrastų dalykų. Mokslas buvo ir yra begalinėje paieškoje. Net ir geležis, kaip ją pagaminti iš rūdos, buvo atrasta kažkur prieš pusantro tūkstančio metų dabartinės Turkijos teritorijoje. Tai atrado hetitai, kuriems geležies išradimas leido būti pranašesniais už kaimynus, nes geležį naudojo ginklų gamybai. Pranašumų karuose turėjo tie, kurie turėjo pranašesnių technologijų pagalba pagamintų modernesnių ginklų. Jei vieni kariauja su strėlėmis ir ietimis, o kiti su patrankomis ir šaunamaisiais ginklais, žinoma, laimės pastarieji. Anksčiau, ko gero, ginklų gamybai panaudodavo jau turimas technologijas, o dabar pirmiausia kuriamos technologijos, kaip jas panaudoti karui, naikinimui. Žinoma, kažkas nubyra ir ne karo reikmėms. Dabar progresas eina milžiniškais žingsniais pirmyn ir civiliniame gyvenime...

- Gerb. Algirdai, ar žiūrint į dabar vykstantį progresą nekyla mintis, kad gali ateiti diena, kai kompiuteriai ims mus valdyti?

- Kur einame ir kur nueisime – sunku prognozuoti, bet man baisesni kiti dalykai, kaip tarkim gyventojų skaičiaus Žemėje didėjimas. Va, čia pasakykit, kaip Žemė gali juos išmaitinti. Taip ir prasidės didžioji migracija. Kuo viskas baigsis? Nelinksma situacija, - dalinasi mintimis akademikas Algirdas Vaclovas Valiulis.

- O kodėl pasirinkote kelią, susijusį su metalais, technologijom?

- Gal įspūdį vaikystėje padarė pasirodę pirmieji rimti traktoriai, mašinos, kombainai. Tada mes gyvenome Molėtuose, kur dirbo tėvas. Tada traktorininkas ar vairuotojas buvo oho. Vaikui tas, matyt, ir įžiebė tą ugnelę, o po to jau ir mokslai. Matyt, kai pasirenki gyvenimo kelią iš jo sunku išsukti. Taip ir važiuoji... Kai žmogus to nori, tai ir pasieki, o va tėvas jokia technika nesinaudojo. Jam buvo mielesnis arkliukas. Jis buvo agronomas ir jam rūpėjo, kad ranka liestųsi su žeme, kad kažką sodintų, augintų, prižiūrėtų. Tai buvo jo viduje. Jis turėjo trauką žemei, o rašymas, matyt, buvo jo širdies balsas. Mokėjo žmogų išklausyti ir tai užrašyti. Močiutė buvo didelė pasakorė, gal ir tai persidavė. Tėvo sesuo buvo Literatūros instituto darbuotoja. Matyt, šeimoje ir buvo tos kūrybos šaknys. Tėvas savo darbą dirbo neramiu pokario laiku. Aš nežinau, kaip jis išlaviravo toje maišalynėje. Jis niekad nebuvo komunistų partijos nariu. Būdamas Kuktiškių apylinkės, ar kas ten tuomet buvo, agronomu važinėdavo po apylinkes, nes net noragus reikėdavo išrašyti. Važinėjo arkliuku ir laimingai, niekam neužkliuvo. Mama pasakojo, kad tėvui buvo liepiama imti ginklą, bet jis atsisakė. Ko gero, ir su vienais, ir su kitais jam teko bendrauti, bet, ačiū Dievui, laimingai, ir tėvas, ir mes išgyvenome tą neramų laikotarpį. Žinau, kad buvom išvežamų sąrašuose, nes buvo 18 ha žemės, bet neišvežė, gal ir dėl to, kad mažai buvo mokytų žmonių, buvo reikalingas žmonėms. Praslydo tėvas, ir mes Sibiro nepauostėm... – sako mano pašnekovas Algirdas Vaclovas Valiulis, o kai paklausiu jo, ar mielai sugrįžta į vaikystėje ir jaunystėje išvaikščiotas vietas, išgirstu atsakymą: - Mielai, nes man tai mielas aukštaitiškas kraštas.

Beje, kaip pasakojo Algirdas, jis – prisiekęs grybautojas ir be galo mėgsta būti miške, be to, mėgsta vis atrasti kažką naujo ir ne kur svetimuose kraštuose, o Lietuvoje. Po mūsų pokalbio greitu laiku jis su žmona ir anūkėmis aplankė Juozapo Jakšto sodybą.

Štai toks pasakojimas šį kartą apie akademiką Algirdą Vaclovą Valiulį ir jo tėvą Kazį Valiulį, kurio aprašytus pasakojimus, susijusius su Švenčionių kraštu, artimiausiu metu planuojame išspausdinti Švenčionių krašto laikraštyje.

Algis JAKŠTAS