Mes turime 301 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3668
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13855
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89885
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Švenčionių kraštas

2021 m. gruodžio 4 d.

Gražus Švenčionių kraštas su nepakartojamo grožio miškais, su garsiomis Labanoro sengirėmis, Žeimenos slėniais, sveikata alsuojančiais pušynais. Puikūs, skaidrūs ir žuvingi ežerai savo vandenimis maitina šaltiniuotus upelius, platūs toliai, nusagstyti mažais ežerėliais. Miškuose gausu žvėrių, ežeruose – vandens paukščių. Vasaros metu grybingi miškai sutraukia daug grybautojų, uogautojų, net iš tolimų miestų. Visa tai – gamtos dovana, kurios mes, vietiniai, dažnai ir neįvertiname.

Geri ir nuoširdūs šio krašto žmonės iš seno nešė sunkią žemdirbio, miškakirčio ar žvejo dalią, nuolat išnaudojami ponų, apgaudinėjami pirklių, ne suklupo, bet, atvirkščiai, tapo kūrybingi ir ištikimi savo kraštui ir, kiek buvo įmanoma, kovojo dėl šviesesnės savo krašto ateities. Gal ne visiems žinoma, kad iš gilios senovės atėjusios pasakos apie žiaurų poną, vargstantį piemenėlį, nuskriaustą našlaitę, vargo dainos ir gausybė padavimų buvo sukurta Švenčionių krašte, ir šios neįkainojamos vertybės sklido po visą Aukštaitiją. Pasakos, padavimai ir dainos kraštotyrininkų yra užrašytos ir ištirtos, saugomos archyvuose, dalis išspausdinta. Daug dirbama ir rašoma spaudoje, kad tausotume žemės turtus, saugotume jos grožį. O ar visi mes įsijungėme į šį darbą? Deja, ne! Dar atsiranda ir tarp mūsų, kurie gamtos grožio ne tik nesaugo, bet ir niokoja. Vieni gal ir ne iš blogos valios, nesuprasdami, o dalis, norėdami kuo daugiau iš jos gauti, ją alina ir skurdina. Prieš keletą metų grybaudamas Prūdiškių girininkijos miškuose, sutikau jau man iš seniau pažįstamą seną eigulį Jusį Alfonsą, nešantį didelį krepšį. Pasisveikinęs jau iš tolo paklausiau:

- Ar daug pririnkai grybų, kad taip sunkiai neši krepšį?

- Prieik arčiau ir pasižiūrėk į mano grybus, - atsakė eigulys.

Eigulio krepšys buvo prikrautas tuščių butelių, skardinių dėžučių, polietileno skiaučių.

- Tai miesčionių miškui palikta dovana. Atvažiuoja pagrybauti ar pauogauti, jų žodžiais tariant, gamtoje pailsėti, ir štai ką jie palieka. Iš paliktų butelių galima spręsti, kad poilsiautojai nebiedni, nes geria užsienietiškus gėrimus. Būna ir tokių, kurie butelius, stiklainius, skardines dėžutes pakiša po miško paklote, o tai dar blogiau. Kertant mišką bei važiuojant transportu, anksčiau ar vėliau tie buteliai sutraiškomi, aštrios jų šukės, negiliai paslėptos po samanomis, gali sužaloti žvėris, o iškilusios į paviršių, kaip ir buteliai, gali net sukelti miško gaisrą. Į krepšį surinktas „dovanas“ supilsiu į gilią duobę ir užkasiu.

- Turbūt miškų ūkio vadovybė įsakė šalinti iš miško nepageidaujamas atliekas? - paklausiau eigulio.

- Ne, man tai niekas neliepė, bet tai ir liepti nereikia, patys turim suprasti. Nesuprantami man tie miestų „ponai“, - toliau pasakoja eigulys. – Atvažiuoja į mišką gražiausiomis mašinomis, prisiveža valgių, visokių gėrimų, išgėrę triukšmauja, paleidžia visokias muzikas. Arba grybautojai, kad nepasiklystų šaukia vienas kitą, kiek tik išgalėdami. Susišaukia įvairiausiais vardais, o šie garsai sklinda po tolimus miško kvartalus. Gal jie taip daro ne iš blogos valios, bet visa tai negerai. Aš pats esu medžiotojas ir iš patirties žinau, kad žmonių miške sukeltas triukšmas blogai veikia žvėris, jie blaškosi iš vieno miško kvartalo į kitą. Paukščiai apleidžia lizdus, na, ir žmogui klausytis tokių šūkavimų yra nemalonu. Žinoma, tai mažuma. Dauguma tai valyvi, gamtą mylintys ir tausojantys žmonės.

Paskui eigulys papasakojo apie savo tarnybą, sunkią, bet sveiką ir linksmą jaunystę.

- Mano gimtinė čia pat - Mozūriškių kaime. Miškas buvo mūsų pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Kada buvau jaunas, pas pirklį nusisamdydavau miško kirtimo darbams, o nuo pavasario iki vėlyvo rudens kartu su kitais plukdydavau sielius. Sielius iš pradžių Peršokšnos upe plukdydavome į Žeimeną. Iš Žeimenos į Nerį ir Nerimi į Vilniaus lentpjūves. Kelionėje išbūdavome visą savaitę. Atidavę sielius ir gavę uždirbtus pinigus, vienam iš mūsų darbininkų nupirkdavome traukinio bilietą ir, surišę savo darbo įrankius bei nereikalingus drabužius, įduodavome jam ir išleisdavome į Švenčionėlius. Mes į namus grįždavome pėsti. Traukinio bilietai buvo labai brangūs. Iki Švenčionėlių bilieto kaina prilygo mūsų dviejų dienų uždarbiui. Taip sunkiai uždirbtą zlotą buvo gaila išleisti bilietui. Sunku dirbančiam buvo gyventi prie Lenkijos ponų, - atsiduso eigulys. - O dabar atėjo geri laikai. Mes, paprasti darbininkai, ir sapne tokių laikų nesapnavome, bet dar yra niurzgalių, apsileidėlių, tinginių, kurie drumsčia ramybę, žaloja gamtą, - baigė pasakojimą Jusys.

Atsisveikinęs su senu eiguliu ir medžiotoju, pagalvojau - tai paprastas, dirbantis žmogus, bet kiek jame liaudiškos išminties, sąžiningumo, nusimanymo, kaip elgtis su gamta. Ir vis tik dar reikia kalbėti, aiškinti ir net visu balsu šaukti, kad tarp mūsų yra nevalyvų žmonių. Štai kad ir gražiosios Žeimenos, kuri laikoma švariausia Lietuvos upe, pakrantės užterštos visokiomis atliekomis, Žeimenos girininkijos pušynai priversti šiukšlių, padangų ir kitokio šlamšto. Kad už tokius darbus būtų kas nors nubaustas, neteko girdėti. Gaila, kad ne visose girininkijose miško darbuotojai kreipia dėmesį į sąvartynų, pavojingų atliekų šalinimą. Tai jų tiesioginė pareiga – švarinti mišką. Dar blogesnė padėtis prie užmiesčio miškelių ir miškų, kurie ribojasi su kolektyviniais sodais. Ko tik ten nerasi, ištisi sąvartynai. Negera padėtis ir mūsų regiono miestuose. Per užsėtus gazonus vingiuoja praminti takai, nors apeinant gazonus susidaro vos keliais žingsniais daugiau. Toks žmogus pats sau užsikabina etiketę „Aš esu žemos kultūros“. Blogai daro ir tas, kuris visa tai matydamas nuolaidžiauja arba nutyli.

Taigi gražus Švenčionių kraštas, geri ir darbštūs jo žmonės. Todėl prisiminkime, kad didelė garbė gyventi ir dirbti Švenčionių žemėje. Mes turime teisę didžiuotis, nes ši žemė sukūrė ir išsaugojo didžiausias dvasios vertybes, iš jos išaugo daug garsių žmonių. Visa tai mus įpareigoja būti tvarkingais savo krašto šeimininkais, tikrais jo patriotais.

Kazys VALIULIS

 

 
Reklaminis skydelis