Senatvė – neišvengiamas žmogaus gyvenimo etapas, kurio paprastai niekas nelaukia. Galbūt todėl savo mintyse ir vaizduotėje šį laikotarpį nuspalviname pernelyg baugiomis spalvomis arba, gindamiesi nuo egzistencinio nerimo, metamės į kitą kraštutinumą – artėjančios ateities idealizavimą.

Daugelis žmonių, sulaukę garbaus amžiaus, mąstydami apie gyvenimo prasmę, beveik visuomet prieina prie išvados, jog nugyventas gyvenimas – tai ne vien ilga, triukšminga šventė. Kai kuriems žmonėms gyvenimas – tai nerūpestinga vaikystė, pašėlusi jaunystė, šeimos kūrimas, vertybių perkainavimas ir rami senatvė. Tačiau neretai žmogui gyvenimas asocijuojasi su sunkia vaikyste, ankstyvu vaikišku savarankiškumu, skurdžia buitimi , ankstyva tėvų ir namų netektimi, liga ar sunkia negalia, kuri žmogų kartais priverčia trauktis iš savo namų ir apsigyventi ten, kur juo rūpinasi kiti.

Švenčionių rajono Socialinių paslaugų centro Senų ir neįgalių žmonių globos namuose šiuo metu gyvena 27 gyventojai.

Visuomenėje nusistovėję stereotipai, jog „valdiškuose namuose“ gyvenantys žmonės savo gyvenimus baigia liūdesyje, vienatvėje, pasmerkti aplinkos bei žmonių abejingumui, šiandien yra griaunami, nes kiekvienas pašalietis, apsilankęs šioje įstaigoje, vienareikšmiškai gali paneigti šią visuomenės nuostatą.

Švenčionių rajono Socialinių paslaugų centro Senų ir neįgalių žmonių globos namuose verda gyvenimas, vyksta įvairios šventės, renginiai, koncertai, kiekvieną penktadienį laikomos šv. Mišios.

Labai svarbus ir neatsiejamas nuo šių namų gyventojų gyvenimų yra čia dirbantis personalas. Kolektyvas nedidelis, tačiau profesionalus bei šiltas.

Šioje įstaigoje gyvenantys seneliai ir neįgalūs žmonės yra patenkinti gyvenimo sąlygomis, darbuotojų profesionalumu, maitinimo organizavimu bei medicininiu aptarnavimu. Galbūt dėl to šių namų gyventojai yra ilgaamžiai. Viena močiutė, greit švęsianti garbingą 100 metų jubiliejų, niekaip negali išsiskirti su savo gėlynu šalia esančiame parke. Ji pati jį prižiūri, nes tą daryti jai be galo malonu.
Globos namuose jau tapo tradicija organizuoti gyventojų garbingų sukakčių šventes, kurios itin svarbios tiek patiems gyventojams, tiek ir jais besirūpinančiam personalui.

Kad šių namų gyventojai sulaukia labai gražių ir prasmingų jubiliejų, juos atšvenčia susikvietę mylimus, artimus žmones, parodė gegužės 27 d. du gražius jubiliejus atšventę (tą pačią dieną, tik skirtingais metais gimę) dvi skirtingo amžiaus, skirtingų gyvenimų, bet vienodo likimo moterys, gyvenančios viename kambaryje – Jadvyga Salatynskaja (90 m.) ir Donata Balaban (70 m.). Abi moterys, nepaisant negalios, dar iš dalies gali pasirūpinti savimi, vaikšto, nors kartais prireikia ir socialinių darbuotojų pagalbos.

Šventę močiutės kiek galėdamos susiorganizavo pačios, joms talkino globos namų darbuotojai, kurie, sveikindami jas, negailėjo gražių ir prasmingų žodžių, gėlių bei dovanų. Į šventę pasveikinti garbingų sukaktuvininkių atėjo Socialinių paslaugų centro direktorė Rima Rakitienė, Dienos centro „Verdenė“ socialinė darbuotoja Giedra Kaminskienė, Senų ir neįgalių žmonių globos namų personalas bei sukaktuvininkių bičiuliai – globos namų gyventojai. Šiltais sveikinimais prie gražaus, kuklaus vaišių stalo visi linkėjo moterims sveikatos, gražių, ramių, jaukių dienų, žmonių dėmesio ir meilės bei sulaukti 100 metų.

Įdomus sutapimas, kad Jadvyga ir Donata gimusios tą patį mėnesį ir tą pačią dieną, abi tą pačią dieną švenčia gražias sukaktis ir globos namuose abi buvo apgyvendintos viename kambaryje. Moterys – neišskiriamos draugės, kurios viena kitą globoja, rūpinasi, padeda ir džiaugsme, ir liūdesio akimirkoje. Turbūt jas kartu suvedė vienas likimas, kuriuo jos jau nebesiskundžia.

Šių moterų gyvenimo istorijos nėra linksmos, nors pačios moterys visą gyvenimą buvo optimistės.

Jadvyga Salatynskaja gimė 1922 m. Švenčionių rajono Magūnų seniūnijos Naselėnų kaime. Šeimoje augo 4 vaikai (3 seserys ir brolis). Jadvyga buvo vyriausias vaikas šeimoje. Ji mokyklos nelankė, nes tuo metu buvo labai sunkūs laikai, o šeima gyveno gan skurdžiai - neturėjo net savo ūkio. Buvo tokių sunkių metų, kai visai šeimai teko pajusti ir bado skonį. Būdama jauna Jadvyga prižiūrėdavo kaimynystėje gyvenančių žmonių vaikus, ganė kaimynų gyvulius, svajodama apie šviesesnį, geresnį gyvenimą, kurdama planus apie savo šeimą… Jadvyga turėjo dukrą, kuri neseniai mirė, kurią be galo mylėjo ir po šiai dienai labai ilgisi. Beveik visą savo gyvenimą nugyvenusi gimtajame Naselėnų kaime, priartėjus negailestingai senatvei, Jadvyga tapo vieniša, artimieji mirė, tvarkytis namie nepajėgė, prasidėjo ligos, namas pradėjo griūti. Todėl 2004 m. spalio viduryje moteris atvyko gyventi į Senų ir neįgalių žmonių globos namus.

Kiek šviesesnis buvo Jadvygos kambario draugės Donatos Balaban gyvenimas. Donata gimė 1942 m. Baltarusijoje Postavų rajono Sarančių kaime. Vėliau šeima persikėlė gyventi į Radutos kaimą. Šeimoje augo 2 vaikai: Donata ir jos vyresnis brolis. Donatos tėvai iki pensinio amžiaus dirbo kolūkyje, tad vaikams didelio nepritekliaus neteko pažinti – duonos buvo pakankamai. Donata susirgo, kai jai buvo vos 5 metai ir nuo to laiko tapo neįgalia. Nepaisant negalios, būdama 8 m. pradėjo lankyti mokyklą, esančią Radutos kaime. Mokėsi tik ketverius metus, nes dėl turimos negalios negalėjo toliau tęsti mokslų. Donatos tėvai ūkininkavo, laikė gyvulius, todėl Donata kiek leido jėgos padėdavo tėvams namuose dirbti įvairius kasdienius darbus. 1986 metais Donata su tėvais persikėlė gyventi į Lietuvą – į Švenčionis. Donata nors ir sunkiai, tačiau pati prižiūrėjo savo sergančius tėvus iki jų mirties. Moteris šeimos nebuvo sukūrusi, todėl penkerius metus po tėvų mirties gyveno viena. Jai buvo labai sunku tvarkytis namuose, apsitarnauti pačiai. Todėl 1995 m. kovo pabaigoje atvyko gyventi į Senų ir neįgalių žmonių globos namus. Greitai po Donatos atvykimo į globos namus mirė ir jos brolis, todėl ji liko visiškai viena. Ši moteris globos namuose gyvena nuo pat jų įsikūrimo, todėl ji yra šių namų senbuvė.

Donata skaito laikraščius, žiūri televiziją, klauso radiją, noriai bendrauja su globos namų gyventojais bei darbuotojais, labai mėgsta išvykas. Jadvygą retai kada pamatysi be mezginio rankose, ji taip pat mėgsta dainuoti. Jadvyga ir Donata yra tvarkingos gyventojos ir, nepaisant senyvo amžiaus, labai rūpinasi savo išvaizda. Pasak moterų, juk ir į bažnytėlę bet kaip nenueisi – reikia ir plaukus pasikirpti, ir pasidažyti, ir drabužėlį madingesnį apsirengti, ir pasipuošti. Moterų kambarys dvelkia švara, tvarka, palangės pilnos gėlių, ant sienų – taip mylimi šventųjų paveikslai.

Šios sunkios, gyvenimiškų iššūkių, sukrėtimų bei didelių išbandymų, o kartu ir gražių akimirkų kupinos Jadvygos ir Donatos gyvenimo istorijos – nėra vienintelės šiuose globos namuose. Tačiau beveik kiekvienas šių namų gyventojas, prasidėjus gyvenimo saulėlydžiui, gali pasakyti, jog gyvenimas išties yra gražus ir prasmingas, tik kiekvienam likimo skirtos spalvos yra skirtingos. O senatvė – tai patirtis, išmintis ir branda, ji, kaip ir jaunystė, neišvengiama.

Alvydas BINDERIS
Švenčionių rajono Socialinių paslaugų centro Senų ir neįgalių žmonių globos namų vyr. socialinis darbuotojas