Beveik visi žmonės vienaip ar kitaip vaikystėje negaudavo reikiamo dėmesio – tėvai arba per daug užsiėmę darbu, jų pačių santykių problemomis, stengėsi kažką iš vaiko padaryti... Taigi vaikui negaunant dėmesio iš tėvų, jis palaipsniui, diena iš dienos, bando tokį dėmesį gauti kažkur už šeimos ribų – kieme, tarp vaikų, darželyje, mokykloje. Šis dėmesio poreikis, įveltas į sąmonę, pamažu priveda prie to, kad žmogus nepastebi, kaip nustoja gyventi savo gyvenimą, viskas, ką daro, veda jį į priklausomybę nuo kitų žmonių. Būtent todėl dauguma žmonių nesijaučia gerai vieni, net ir trumpalaikėje atskirtyje jaučiasi „alkani“. Kai žmogus priklausomas nuo kitų visame kame, ką jis daro? Pas jį atsiranda lūkesčiai, lūkesčiai pritarimui, lūkesčiai, kad žmonės atsakys tuo pačiu. Bet žmonės neatsako. Kodėl? Nes jie taip pat tikisi daugiau. Jie sukasi tame pačiame rate, lūkesčių ir kančios rate dėl neišsipildžiusių lūkesčių.

Tik gyvenant, mylint, besąlygiškai susidraugaujant, tik tada, kai besąlygiškai priimsi viską ir visus, ateis ramybė ir harmonija. Daug kas sako, kad reikia viską ir visus priimti kaip yra, o tada seka ilgas sąrašas pavyzdžių.

Taip, žinoma, kaip galima priimti kitus, jei žmogus nesugeba priimti net savęs. Ką, kiek, ir svarbiausia kodėl žmogus lipa iš odos, kad pasikeistų kūnas. Plastinės operacijos, lūpų putlinimas, odos injekcijos, raumenų masės priauginimas nemirtingais dydžiais... Kam visa tai? Dėl savęs? Grožis šioje vietoje tik kažkurioje vietoje, bet ne pirmoje vietoje tikrai. Pirmoje vietoje – poreikis sulaukti dėmesio. Ir kam? Tam, kad kompensuotume pasąmoninį dėmesio trūkumą, kuris susiformavo dar vaikystėje.

Pasirodo, kad kažkuria prasme žmogus visai negyvena, nes jį valdo pasąmonė, ribojantys įsitikinimai.

Nesitikėk, kad kiti gyvens pagal TAVO moralės ir etikos standartus. Nesvarbu, ką daro ir kaip gyvena kitas, svarbu, kaip aš tai priimu ar neigiu. Aš neatsakau už jo gyvybę, aš atsakau už savo gyvenimą ir gyvenimus tų, kurie yra šalia manęs.

Slava ZELEV