Mes turime 311 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2897
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13084
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89114
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Kai žodis už duoną skalsesnis...

2021 m. gruodžio 4 d.

Rankose laikau pirmąją, bet tikiuosi ne paskutinę, Richardo Leleivos poezijos knygą „Širdies elementorius“. Taip jau išeina, kad širdies įvaizdis poezijoje vienas iš dažniausiai naudojamų, bet kai imi skaityti Richardo eilėraščius, pilnus atvirumo ir tiesos sakymo pirmiausia sau, supranti, kad knygos pavadinimas – ne iš piršto laužtas. Versdami „Širdies elementoriaus“ puslapius, mes žingsnis po žingsnio pereiname nelengvu autoriaus išpažinties keliu.

Praėjo daugiau nei dešimt metų, kai skaičiau pirmuosius Richardo man patikėtus eilėraščius, kurie, kaip dabar sako jaunimas, „kabino“. Jau tada Richardui sakiau, kad ateis laikas ir jis juos sudės į knygą. Pamenu, jis tada man nieko neatsakė, bet aš džiaugiuosi, kad nebūdamas pranašu išpranašavau Richardui Leleivai knygos gimimą.

Vienas žymiausių psichiatrijos pradininkų Zigmundas Froidas rašė: „Jei žmogui gyvenimas drasko širdį, tai parašius knygą palengvėja“. Galbūt?.. Ar palengvėjo Richardui? Atsakydamas į šį klausimą iš savo jau nemenkos patirties galiu pasakyti, kad taip, kuriam laikui palengvėja, būna keistas minčių vakuumas, o paskui tos mintys vėl ima kelti nerimo bangas, tokia jau kuriančio žmogaus dalia. Ir Richardas savo stalčiuje turi gerą šūsnį užrašytų minčių, o kai surinks tuos trupinius, gausis dar vienas kūrinys – knyga. Tikiu, kad taip bus.

Pirmas rimtas Richardo Leleivos knygos pristatymas įvyko Pašaminės kaimo bibliotekoje. Galiu pasakyti, kad tai buvo šiltas, jaukus susitikimas, kuriame dominavo Richardo poezija, Angelės Misiūnienės vadovaujamo Švenčionių socialinių paslaugų centro ansamblio „Verdenė“ sudainuotos dainos ir šiek tiek kalbėjimo. Renginio vadžias savo rankose laikė Vilhelmina Urbonienė.

- Richardo knygą įvardinčiau taip: kai širdis išsirengia nuogai, - pradėdama pristatymą kalbėjo Vilhelmina.

Ir vėl mes kalbame apie širdį, tarsi atversdami tuos dar dažais kvepiančius poezijos knygos „Širdies elementorius“ puslapius. O kai Vilhelmina suteikė man žodį, nesumelavau sakydamas, kad Richardo knygą perskaičiau vienu prisėdimu, nes jo poezija artima mano sielai, o ir mūsų eilėraščių stilistika kažkuo panaši. O kai Richardo paklausiau, kodėl jis rašo eilėraščius, išgirdau atsakymą:

- Ateina tokia akimirka, kai lyg į taurę pili pili, ir ji persipildo ir išsilieja. Taip ir su kūryba – kažkas kaupiasi, kaupiasi ir nori ar nenori turi išsilieti. Taip, pas mane minčių nuotrupų yra prirašyta ne tik ant popieriaus skiaučių, pakuočių, bet ir ant plytų. Taip, ant plytų. Atėjo mintis, ir aš ją užrašau, gal todėl ir rašau. Pribrendo laikas, kai jau nebetelpa viduje. Tai, kas susikaupė, panoro išsilieti... Taip ir knyga gimė.

- Richardai, ar palengvėjo parašius knygą?

- Dar nesupratau... Gal kai antrą išleisiu palengvės.

Šis jo atsakymas sulaukė aplodismentų, o aš prisiminiau prieš ketvirtį amžiaus mano leidėjo Dano Kaukėno pasakytus žodžius: „Jei kūrybos upė pradeda tekėti, jos neužtvenksi“. Labai svarbu kūrybingam žmogui, o Richardas Leleiva kaip tik iš tokių kartos, išsilieti, dalintis savo kūryba. Dabar jis turi galimybę džiaugtis dviejų mūzų – teatro ir poezijos – globa. Linkiu, kad tos mūzos sugyventų taikiai ir viena kitą papildytų.

Richardas nuoširdžiai prisipažino, kad kitus gali lengvai pristatyti, o, va, apie save kalbėti nesinori. Tęsdamas savotišką mūsų disputą Richardo paklausiau, kodėl pirmą savo knygą pavadino „Širdies elementorius“.

- Todėl, kad viskas iš širdies. Gal kai kam žodis ar žodžių sąskambis yra tiesiog gražu, man žodis yra kartais už duoną skalsesnis. Mane galima fiziškai primušt, bet ne taip skaudės nei skaudus įžeidžiantis žodis. Žodžiu mane galima sunaikinti. Su žodžiu nuo vaikystės draugauju. Augau vienkiemy pas senelius. Pats vienas su savimi kalbėjausi, dainavau. Einu, matau medį ir kalbu apie jį. Taip viskas sukosi sukosi, kol susisuko į šitą knygą.

Mane stebino ir stebina Richardo Leleivos minčių glaustumas ir tikslumas. Necituosiu tų frazių, nes skaitytojas pats galės jas surasti ir įvertinti, bet vieną visgi noriu pacituoti:

„Kažkur toli toli

Šimtais lietų išlytas

Likimas mano laukia.“

Taip, mes ne orakulai, galintys nuspėti likimo vingius, bet gilios poezijos priedermė – būti savotišku pranašu. Svarbu, kad savo eilėraščiuos Richardas neieško įmantrių žodžių. Viskas paprasta ir aišku, bet svarbiausia tikra ir nesumeluota. Kalbant apie knygą, negaliu nepaminėti ir žmonos Irenos fotografijų, puikiai derančių prie eilėraščių. Kartais tos fotografijos – tarsi stotelės alpinistui, padedančios atsikvėpti po kopimo į kalnus. Perskaitai eilėraštį, priverčiantį pasinerti į apmąstymų gelmes, ir čia graži, rami fotografija, padedanti mintims nurimti...

Bet grįžkime į knygos pristatymą. Pašaminės bibliotekos bibliotekininkė Loreta Jusienė kalbėjo:

- Su Richardu susipažinau tada, kai pradėjau dirbti kultūrinį darbą, bet kad jis rašo eilėraščius – man buvo atradimas. Labai šaunu, kad tas atradimas toks netikėtas ir malonus.

Įdomiai sudėliojusi klausimų pynę, juos Vilhelmina Urbonienė uždavė Richardui, kuris, atsakydamas į juos, sakė:

- Galvodamas apie gyvenimą, kas kartą prieinu prie išvados, kad jei būtų galima gyvenimą pakartoti iš naujo, vėl gyvenčiau taip pat. Gal kažkokias smulkmenas ir pakeisčiau, bet esminių dalykų nekeisčiau, gyvenimo negražinčiau. Visos mano patirtys yra tik mano ir mano, be tų patirčių nebūtų nei šitos knygos, nei ateities planų. Aš dažnai sakau, kad gyvenimas – apvalus lyg ratas, tik šiek tiek krumpliuotas, ir tam tikru momentu jis tau kaukšteli, pajudina ir liepia daryti tą ar tą. Tiesiog reikia klausyti gyvenimo. Mes daug kas nemokam klausytis gyvenimo. Mes dažnai bijom likti su savimi, o su savim likti būtina. Iš kur tos mano kūrybos ištakos? Kiek gi visko mokėjo mano senelė, kurią aš vadinau moma. Jo mokėjo daug dainų, pasakų. Virš šimto jos įrašytų kūrinių saugoma archyve. Mama visą gyvenimą dainavo ir šoko. Jei galėtų, pritartų čia dainuojantiems... Kiek prisimenu mamą, ji vis dainuoja. O pas mane liejasi žodžiai. Jei dirbu, tai dirbu – dviese su protingu žmogum. Su juo ir pasikalbu garsiai, pats pagiriu, pats papeikiu. Tai nuo to viskas ir prasideda. Kodėl nėra pas mane įmantrų žodžių? Žinau keletą, bet aš esu šalininkas paprasto, tikro, nesusvetimėjusio lietuviško žodžio. Žodžio, kurį vartojam įvairiom formom, nenoriu būti madingesnis, šiuolaikiškesnis vartodamas svetimybes, man tai svetima, o kas svetima, aš atmetu. Šitoj knygoj – tik dalis susikaupusių eilėraščių, bet kiti kol kas dar netinkami vartojimui. Jie geri, bet kažko trūksta. Čia kaip puodžius, pasižiūrėjęs į ką tik nužiestą puodą, meta jį atbula ranka į varstotą. Kodėl? Juk puodas mūsų akiai puikus. O išgirsti atsakymą, kad tai apsigimėlis, kuris neturi gyventi. Aš stengiuosi, kad į eilėraštį sugultų žodis, vertas žodžio. Kad žodis būtų suprantamas. Aš dėkoju „Verdenei“ ir jos vadovei, dėkoju Loretai, pakvietusiai mane, dėkoju Vilei už vedimą, - kalbėjo Richardas, kurio kūryba prasidėjo ne dabar, o gerokai seniau, tik atėjo laikas, kai dalis po stalčius ir užrašų knygutes išmėtytų eilėraščių sugulė į knygą.

Iš kur toks lyriškumas Richardo eilių? Gal iš to, kad nuo jaunystės lyg šaltinio vandeniu gaivinosi Pauliaus Širvio eilėmis. Vėliau tą sąrašą papildė Justinas Marcinkevičius, Jonas Strielkūnas, Algimantas Baltakis, Violeta Palčinskaitė ir kiti lyrikai. Prisimenu, kaip kažkada poetas Bronius Mackevičius sakė: „Algi, jei nori rašyti eiles, turi skaityti poeziją, nes mes nesame visažiniai, o skaitydami mes tobulėjame...“

Galiu pasidžiaugti už Richardą tuo, kad knygos pristatyme dalyvavo jo mama Veronika. Tai didelė laimė ir džiaugsmas, kai už gyvybę ir galimybę kurti gali padėkoti brangiausiam žmogui – mamai, kuri atsakydama į Vilhelminos klausimą „Kaip jaučiatės?“ atsakė:

- Man labai gera. Kalbėdamas sūnus viską pasakė. Neturiu ką ir pridurti. Moterys, ačiū jums už mano jaunystės dainas, visas jas aš dainavau. Didelis didelis jums visiems ačiū. O ir dabar viena sėdėdama prie lango kada padainuoju, kada paverkiu. Neužmiškit dainų. Man jau 85 ir aš dar dainuočiau jei ne gedulas dėl mirusio brolio. O tai, kad Richardas išleis knygą, nežinojau. Sūnau, linkiu tau ir toliau šituo keliu eiti. Didelės tau laimės ir sveikatos.

Nemažai šiltų žodžių apie Richardo Leleivos knygą išsakė Danutė Bagdanavičienė:

- Labai mielai perskaičiau šią knygą, kurios autoriui rūpi bendražmogiškos vertybės, jis atviras gėriui, grožiui ir, kas man labiausiai patiko, žavisi tyliu meilės stebuklu, ne šaukia, ne demonstruoja, bet tiesiog žavisi. Eilėraščio žmogus jaučia laiko tėkmę. Eilės labai jautrios, labai nuoširdžios, į skaitytoją šitie eilėraščiai eina su meile ir atvira širdim. Didžiausias nuopelnas yra tame, kad eilės yra tikros, išgyventos, ne rėkiančios, bet labai švelniai einančios.

Šiais gerbiamosios Danutės žodžiais ir norėčiau užbaigti savo pasakojimą apie pirmosios Richardo Leleivos poezijos knygos „Širdies elementorius“ pristatymą Pašaminės kaimo bibliotekoje ir bičiulio Richardo Leleivos poeziją, jos ištakas. Neturėjau ir neturiu tikslo imtis poezijos nagrinėjimo, nes kiekvienas skaitydamas ras sau patinkančius eilėraščius. Užbaigti norėčiau Richardo Leleivos nauju eilėraščiu, kurį jis perskaitė baigiantis susitikimui.

Po mažytės planetos

žvaigždėtu dangum -

čia jei pažiūrėt į visatą -

sukas žemės keistuoliai vaikai

su svajonėm savom,

su likimais ir datom.

Būna - laimingi ir viena diena,

kartais laimei jų

nepakanka ir metų,

ir visai nesvarbu,

kad palieka vieni,

užmarštin paskandinę

dienas ir ištrynę

tiek datų.

Tik reikėtų sustoti vos vos,

kilstelt galvą

į žėrintį mėlį,

gyvenimo grumstą

gniaužti delne

ir neleisti

byrėti,

kaip smėliui.

 

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis