Ruduo vėl išsiveda šviesą. Apie buvusias dienas pasakoja tik vienur kitur išlikęs gėlės žiedas. Regis, kad ir jos užsimerkia artėjant vakarui, nes vis daugiau jėgos įgauna paslaptingi tamsos reiškiniai. Tamsos dalykus įžvelgiame prasčiau, o bijome visko, kas nepažįstama... Prisižoliavusios iš laukų sugrįžo moterys ir nuo visokių peršalimo ligų verda įvairiausius nuovirus. Nuovirai tinka ir bandančioms apsiginti nuo per Jonines pradėto vaikelio... karvėms mažėja pieno... Visokie blogumai. Visa ko kaltininkė – moteris, mama, dažnai negražumu gamtos apdovanota ir nuošalėn nuo visuomenės pasitraukusi moteris... Vis dažniau iškyla klausimas – kodėl moteris dėl visko kalta? Ar nebus čia etnoarcheologės Marijos Gimbutienės tiesa, kad ankstyvosios vakarų Europos kultūrose vyravo matriarchatas, kurį siekiant išnaikinti, pirmiausia reikėjo diskredituoti pagrindinę jo kaltininkę – moterį?

Iš amžių glūdumos ataidi jos stiprybė. Keičiantis laikams ir tvarkoms, į Lietuvą atėjo katalikybė, atnešdama vyriškąją tvarką, kuomet karyba tapo pagrindiniu visuomenės verslu, o moterys pradėtos „pardavinėti“ už kraitį ir politinę įtaką. Siekiant pažangos ir švietimo visuomenėje, ją labai greit keitė reformacija. Pajutę silpimą, katalikiškieji ordinai suaktyvino veiklą, o pagrindinę senųjų tradicijų ir paslapčių nešėją – moterį – pasmerkė kankinimams ir laužui, apkaltinus ją raganavimu...

Šis inkvizicijos apkaltos procesas paplitęs visoje Europoje... Daugybė kankinimų joje vyko XVI-XVII a. pabaigoje. Didžioji dalis apkaltintųjų – moterys, nors pereinamajame laikotarpyje iš feodalizmo į kapitalizmą jos padėtis ir taip buvo itin sunki. Šią beprotybę organizavo bažnyčia, sukūrusi „mokslą“ apie kenkėjišką raganavimo veiklą. Popiežius Inocentas VIII 1484 m. gruodžio 5 d. išleido raganų bulę Sumnis desiderantes. Tai buvo pirmasis bažnyčios dokumentas, patvirtinęs raganų egzistavimą. Be įvairiausių kenkėjiškų veiklų išvardijimo ir patikinimo santykiaujant su velniu, jis pavedė inkvizitoriams persekioti ir teisti asmenis, padariusius bulėje išvardintus nusikaltimus. Vokiečių tyrinėtojas J. Hanzen‘as apskaičiavo, kad vien iki 1540 m. popiežiai net 47 kartus oficialiai pasisakė dėl velnio machinacijų su žmonėmis tikrumo. Henrieta Hepe rašė, kad Vokietijoje buvo sudeginta apie devyni milijonai žmonių, daugiausia – moterų.

Domininkonai Institutor‘is ir Šprenger‘is 1489 m. išleido knygą „Raganų kūjis“. Tai neįtikėtino analfabetiškumo knyga. Knygos pabaigoje nurodyta, kaip reikia vesti raganų bylas, kaip jas kankinti ir deginti. Net du šimtmečius pleškėjo raganų laužai. Apie šį periodą bažnyčia retai ir mažai pasakoja ne vien dėl kraupaus elgesio su inkvizicijos paliestaisiais, bet ir čia, kaip dažnai nutinka iki šių dienų, skundikams buvo žadama dangaus karalystė ir užmokestis pinigais. Už skundimą gautas gėris buvo vadinamas naująja „alchemija“. Į lenkų kalbą jų „kūrinys“ buvo išverstas ir Vilniuje atspausdintas 1614 m. Jame rašoma, kad raganos skraidančios ant šluotų, kad sulekiančios ir su velniais susitinkančios savo susirinkimuose plikų kalnų viršūnėse.

Lietuvoje.Lietuvoje inkvizicija veikti pradėjo apie XV a. Aktyviausi veiksmai vyko Kryžiuočių ordino valdomose teritorijose XVI a. Ji veikti pradėjo su krikščionybės atėjimu. Tikėjimus raganomis ir jų burtais aktyviausiai skleidė lenkų dvasininkai. Aktyviausi buvo domininkonai, bet jiems nesisekė. Didesnius gebėjimus demonstravo jėzuitai. Jie fanatizavo žmones ir parengė dirvą aktyviam jų persekiojimui bei tapo šio gėdingo reiškinio vadovais. Supratimas buvo suprimityvintas, nes vakaruose raganas teisė tik inkvizitoriai dvasininkai, o Lietuvoje ir Lenkijoje šio darbo ėmėsi dvarininkai. Taip savotiškai buvo naikinami ir nepaklusnūs baudžiauninkai. Žmonės gyveno nuolatinėje baimėje, nes atliekamos tortūros (kankinimai) buvo atliekamos deginant įkaitinta geležimi, žvake, pilant į gerklę verdantį aliejų, tepant kūną karšta siera, degančia derva ar lašiniais, dedant ant bambos pelę ar kitus roplius ir juos pridengiant puodu, tardomąjį pririšus prie suolo kojas tepdavo sūriu vandeniu ir leisdavo ožkai laižyti (ožka grauždama kojas sukeldavo didelį skausmą), tempdavo ant kopėčių. Kankinimus kartodavo tris kartus, bet daugelis vos du atlaikydavo... ir sutikdavo su viskuo, kalbėjo išgalvotus dalykus. Lietuvoje buvo nuolatinės raganų sunaikinimo vietos, pvz. miestelių turgavietėse, Biržų raj. Mykolinės kaimo Tatulos upelyje buvo gili vieta. Ją vadino Raganine. Sudegindavo tas, kurios neskęsdavo. Moterį surišus ypatingu būdu: kairės rankos nykštį prie kairės kojos nykščio ir atvirkščiai. Ji išsiriesdavo, tapdavo lyg laivelis ir neskęsdavo. Daugelį pragaišino ir namie austi stori net keli sijonai: jie lėtai permirkdavo ir moteris taip pat neskęsdavo. Šio „proceso“ žiūrėti susirinkdavo daug žmonių: vietinių gyventojų, kunigas, dvarininkas ir net apylinkių dvarininkai. Neskendusią vadindavo ragana ir sudegindavo tuoj šalia vandens telkinio. Raganavimą „tyrinėdavo“ ir kitaip: badydavo adatomis, o jei rasdavo nejautrią vietą, kaltindavo. Taip atsitikdavo ir jei žmogus kankinamas neverkdavo. Moteris iki paklaikimo laikydavo tamsiuose bokštuose, statinėse užpakalyje surištomis rankomis su užrašu ant statinės „Jėzus, Marija, Juozapas“, kad jos nepasiektų velnias, kad ji nepasiektų žemės. Jose galėdavo tik klūpoti. Surišdavo kaladėse: Lietuvoje raganų kaladė buvo daroma iš dviejų medžio gabalų, pritaikytų vienas prie kito. Tarp jų buvo skylės kojoms ir rankoms įkišti. Įkalindami žmogų kaladėje, viršutinę jos dalį pakeldavo, į skyles įkišdavo rankas ir kojas, vėl uždėdavo ir abi dalis surišdavo virvėmis ar geležimis. Iki teismo ji negalėjo pajudinti nei rankų, nei kojų. Apatinė medžio dalis buvo stora, tad ji kabėjo ore neliesdama žemės – negaudavo iš žemės jėgų. Tardyme ji tiesiog būdavo neveiksni. Kad velnias nepasislėptų plaukuose, jas nuskusdavo ir prieš teismą statydavo pusplikes, be plaukų.

Teismo salėje buvo suolas ir kėdės. Ant stalo – kryžius ir teisynas. Už stalo – teisėjai, vaitas su dviem suolininkais, šone – raštininkas. Priešais stalą – dvarininkas (žmogaus savininkas) ir keli ponai su kepurėmis. Teisme esantieji aukštieji pareigūnai išgerdavo degtinės ir pradėdavo „darbą“. Teismas su kankinimais (tortūrais, raganavimo tyrimais) trukdavo apie tris dienas. Jeigu būdavo nutariama, kad moteris išniekino sakramentus, jai nudegindavo ir rankas, o paskui lėtai degindavo ant laužo. Jeigu skirdavo malonę, tai būdavo nukirsdinimas. Deginimo laužas būdavo kelių metrų, ją prispausdavo ąžuoliniais gabalais. Demonologijos „mokslo“ kūrėjai slopindavo kiekvieną sveiko proto pasireiškimą: net 1884 m. vysk. Leonas XIII ganytojiškame laiške rašė apie „žmones, priklausiusius velnio karalystei bei pragaro valdžiai ir velnių apsėstus“... Daugiausia raganų sudeginta XVII a. Daug aprašymų rasta Žemaitijos pusėje – gal todėl ir krikščionybė ten atėjo vėliausiai. Aprašymai liudija, kad net noras išgelbėti savo mažus vaikus, „prisiimti jų kaltę“ – nepadėjo.

Iš visų žinomų bylų Lietuvoje tik vieną kartą į laužą pateko arčiau valdančiųjų kastos buvusi moteris – Varnių kanauninko motina, gyvenusi Luokės parapijoje Po kanauninko skundo karaliui Augustui II, pastarasis raštu įsakė, kad raganas teistų tik kunigai. Už savivaliavimą dvarininkai buvo baudžiami pinige bauda, o mužikai – pakorimu. 1752 m. vysk. A.Tiškevičius paskelbė, kad apkaltinus moterį turi būti sudaryta trijų kunigų komisija, o jų sprendimą praneštų valsčiaus teisėjams. Pasauliečiams į tokius reikalus buvo uždrausta kištis. Nuo XVIII a. suaktyvėjo švietimas, Prancūzijoje brendo buržuazinė revoliucija, o pasekmėje Žečpospolitoje Stanislovo Augusto pasiūlymu buvo uždraustas raganų persekiojimas. Jį patvirtino Seimas.

Tautoje prietarai gajūs. Ypač kai daug ko negali suprasti ar turimomis žiniomis paaiškinti. Prietarų valdžios įsakymais nepanaikinsi. Aktyvusis žmonių naikinimo procesas baigėsi, bet net iki XXI a. vienur ir kitur vis buvo girdima, kad kažkas „nužiūrėjo“, iš karvių atėmė pieną, pakenkė derliui... Tokios moterys kėlė baimę, buvo ujamos ir net mušamos, jų saugojosi. Net garsusis mūsų kraštietis, kunigas Juozas Tumas – Vaižgantas pasakojo apie Juzę Tumaičią, kurią Užpalių parapijonis buvo nusiteikę užmušti kaip „čėrauninkę“. Mergina dėl to labai pergyveno, per dvejus metus sunyko ir jaunutė numirė. Toks likimas ištiko ir jaunamartę Dagyčią, kuri apkaltinta šalinosi žmonių, gavo „melancholiją“ ir numirė. Istorijos mokslų daktaras Juozas Jurginis senose kronikose surado paminėtą dabartinėje Visagino savivaldybėje Magūnų kaime XVI a. įvykusią tragediją, kuomet viena moteris ir du vaikinai buvo gyvi sudeginti už raganavimą – atiminėjo iš karvių pieną. Kraštotyros darbe L. Abarius rašė, kad net patys seniausi to krašto gyventojai nė žodžiu neužsiminė apie šį šiurpų įvykį. Viena vertus labai tikintys bažnyčios galia šiame krašte nenorėjo kalbėti apie jų žemėse vykdytus „juodulius“, kita vertus pragyvenimas šalies paribyje buvo sudėtingas ir visas jų dėmesys, matyt, buvo sutelktas į išgyvenimo dalykus. Įdomu, kad 2008 m. Visagine vykusiuose grojimo dūdmaišiu mokymo kursuose šį meną dėstė Baltarusijos etnografas, dūdmaišių gamybos meistras, knygų apie LDK leidėjas Kaškurevič, kuris manęs klausinėjo ar aš žinanti šį faktą, nes jis yra vienas iš nedaugelio aprašytas šiame LDK pakraštyje. Tai leidžia spręsti, kad šis faktas yra paplitęs gana plačiai.

Tamsu, daug paslaptingo pasaulyje. Keisti pavidalai pasirodo su moliūgais ir išnyra geliančioje tamsoje. Moteris pagrįstai ar ne iki šiol pavadinama ragana. Psichologai sako, kad jas suprasti sudėtinga. Žemėje vėl jubiliejus – gruodžio 5 d. suėjo 537 m. kai pradėtos deginti moterys... Po tiek metų ji vis dažniau susilygina su vyru pranašaudama, vadovaudama, uždirbdama, net gindama...

Dalia SAVICKAITĖ