Iš vaikystės jaučiau ir jaučiu pagarbą žmonėms, mokantiems skraidyti. Ne, ne kaip Ikaras vaškiniais sparnais, o lėktuvais ir kitais skraidymo aparatais. Senokai norėjau pakalbinti kaip tik tokį žmogų – lakūną, oreivį Rimvydą Maciulevičių, prieš keletą metų Ignalinos rajono teritorijoje, besiribojančioje su Švenčionių rajonu, įrengusį aerodromą. Labai apsidžiaugiau, kai Rimvydas mielai sutiko skirti laiko mūsų pokalbiui, kuris prasidėjo kiek neįprastai – nuo pasivažinėjimo po aerodromą. Toks kaistas jausmas apima, kai automobiliu važiuoji pakilimo juosta. Atrodo, dar šiek tiek greičio ir automobilis ims skristi... Žinoma, tai iliuzija, bet labai graži iliuzija.

Važiuojant Rimvydas Maciulevičius pasakojo apie aerodromui ir pakilimo juostai keliamus reikalavimus, apie tai, ką reikėjo padaryti šiame lauke įrengiant aerodromą. Čia tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad viskas paprasta. Išlyginai su buldozeriu ir pirmyn. Pakilimo juosta Ignalinos aerodrome – 1000 metrų. Kai paklausiau Rimvydo, ar daug teko įdėti norint, kad pakilimo juosta būtų lygutėlė, kaip liaudis sako: lygi kaip stalas, išgirdau atsakymą:

- Natūraliai čia nieko nebuvo, buvo kalnas, 9 metrų gilumo duobė. Viskas lyginta, tvarkyta. Aerodromas turi visus sertifikatus. Žinoma, kai imi kažką naujo daryti, ne visada viskas pavyksta šimtu procentų. Va, ten šone matote pradėtus ir nebaigtus statyti pastatus. Statybininkai nebaigę darbų pabėgo, įmonė subankrutavo, bet gal po visų pandemijų atsiras investuotojai, ir klausimas išsispręs. Atvykusius mes apgyvendiname namukuose. Dažniausia lankosi kariškiai – Lietuvos kariuomenės ir NATO. Mėnesį gyveno anglų kariškiai, čia atskridę su „Apačio“ malūnsparniais.

- O kai vyko skraidymo čempionatai, kur gyveno sportininkai, jų komandų nariai?

- Kai kas gyveno namukuose, bet dauguma palapinėse. Yra išvedžioti elektros prisijungimo taškai, veikia internetas. Viskas yra. Kai čia vyko Europos čempionatas, visiems labai patiko, tai yra tikimybė, kad 2024 m. čia vyks ir pasaulio čempionatas, o 2022-aisiais, jei viskas bus gerai, planuojame surengti rimtas sraigtasparnių varžybas. Žinoma, tų varžybų bus ir daugiau, tik ta pandemija pagalius į ratus kaišo, nes pandemija mus mestelėjo ketvertą metų atgal.

- Rimvydai, visi mes turime savo pradžių pradžią, tą šaltinį, iš kurio gyvenimo upė ima pradžią. Kaip ir kiek tavo gyvenimas susijęs su Švenčionių rajonu, Švenčionių kraštu?

- Gimiau aš Prienų rajone, Stakliškėse, miškininko, tremtinio Alberto Maciulevičiaus šeimoje. Beje, ir mano senelis buvo girininkas, tik aš čia su savo skraidymais miškininkų dinastijos nepratęsiau. Kai man buvo 4 metai, 1958 m., tėvas buvo perkeltas dirbti į Antaliedės girininkiją. Ten gyvenau ir pradinę baigiau. Prisimenu mokytoją Kindurienę, o penktą klasę jau pradėjau lankyti tuometinėje Švenčionių 1-ojoje vidurinėje mokykloje, nes tėvas buvo perkeltas į Švenčionių girininkiją. Švenčionyse baigiau 9 klases, bet kadangi labai norėjau šokinėti su parašiutu, o Švenčionyse tokios galimybės nebuvo, išvažiavau mokytis į Vilniaus politechnikumą. Ir nors buvau per jaunas (priimdavo tik nuo 16 m.), bet kaip tada sakydavo „per blatą“ priartėjau prie savo svajonės, o tas „blatas“ buvo toks: susipažinau su Lietuvos rinktinės nariu parašiutininku, kuris sakė: „aš tave prastumsiu“. Taip nuo 15 metų pradėjau lankyti Vilniaus parašiutininkų aeroklubą. Kai baigiau Vilniaus politechnikumą, aš jau buvau Lietuvos parašiutininkų rinktinės nariu.

- Rimvydai, noras šokinėti su parašiutu yra viena, nes viskas iš žemės atrodo vienaip, o kai pakyli – kitaip. Ar prisimeni savo pirmą šuolį?

- Viską atsimenu. Nebuvo jokio baimės jausmo. Žinoma, normalus žmogus turi jausti baimę, bet kuo aukščiau pakyli, tuo baimės mažiau, nes žemė jau toli. Juolab, kad yra teorinis ir techninis pasirengimas. Išklausyta, berods, 86 teorinės valandos. Ir tik po to šuoliai buvo kaip dovana. Dabar viskas paprasčiau, gali pinigus susimokėjęs šokti, o tada viskas buvo kitaip. Aš atsimenu tą parašiuto kvapą. Ir galiu pasakyti, kad lūkesčiai pasiteisina po keleto šuolių. Ne visi pradėję lankyti parašiutizmo sekciją ir pasilieka. Yra atranka, ir dėl įvairių priežasčių iš 30 pradėjusių lieka 2-3. Aš buvau tarp tų, nes tai buvo mano svajonė, ir vardan jos aš viską atidaviau. 1974 m., kai reikėjo eiti tarnauti, aš jau buvau divizijos rinkinės sąrašuose. Divizija stovėjo Kaune, ir aš autobusu nuvažiavau į tarnybos vietą. Žinoma, dar, kaip sakė pulkininkas, mane reikėjo „padaryti kareiviu“ ir pulke aš pradėjau visą kareivio paruošimo etapą, o po to jau divizijos rinktinė, o vėliau – armijos rinktinė Riazanėje. Ten išėjau puikią parašiutizmo mokyklą. Tarybų Sąjungoje tuomet buvo geriausi parašiutininkai. 1976 m. tapau parašiutinio sporto Pabaltijo pirmenybių oro akrobatikos čempionu, tapau sporto meistru.

- O kaip po kariuomenės vingiavo tavo svajonės kelias?

- Norėdamas būti arčiau savo svajonės, įsidarbinau Pociūnų aerodrome akumuliatorininku ir pradėjau mokytis skraidyti lėktuvu JAK-12. Tai buvo nuostabiausias lėktuvas. Žinoma, ir su parašiutu šokinėjau, buvau Lietuvos parašiutizmo rinktinės nariu, o atsiradus idėjai, kad Marijampolėje (tuometiniame Kapsuke) reikia atidaryti parašiutizmo klubą, atsidūriau ten. Tuo laiku aš jau skraidžiau su AN-2. Tapau pirmos klasės lakūnu. Ten atidirbau 8 metus. Po to mane pakvietė į DOSAF‘o centro komitetą, aviacijos skyrių, ir pradėjau dirbti inspektoriumi, po to viršininko pavaduotoju. Skraidėm tikrinti aeroklubų. Esu skraidęs su 19 tipų orlaiviais.

- Rimvydai, o koks jausmas, kai tu pats pirmą kartą lėktuvu pakyli į dangų?

- Pirmiausia tu pradedi skraidyti su patyrusiu instruktorium. Pasakysiu apie skridimą su AN-2. Civilinėje aviacijoje juo skraido 2 pilotai, karinėje – 3, o mes skraidydavom po vieną. Aš prisimenu, kaip pakilau pirmą kartą Pociūnuose. Pažiūriu atgal, o lėktuvas toks didelis didelis, bet po to viskas įeina į darbinį ritmą, ir skrisdamas jauti malonumą, - prisimena pradžių pradžią Rimvydas Maciulevičius, o aš prisimenu jaudinantį Rimvydo pasakojimą apie skrydį virš vaikystėje išbėgiotų Antaliedės apylinkių, kai skrendant ašaros bėgo, ir tų ašarų nebuvo gėda, nes tai buvo džiaugsmo ašaros dėl išsipildžiusios svajonės skristi.

- Rimvydai, ar kartais nepaklausi savęs, iš kur atsidaro tas noras pakilti į dangų. Juk augai gamtos apsupty, miškininko šeimoje...

- Sunku pasakyti. Gal, kad Darsūnišky gyveno seneliai, o kitoj Nemuno pusėj – Pociūnų aerodromas, tai vaikas būdamas matydavau, kaip šokinėja parašiutininkai, o gal, kai vyresnis brolis atvažiavęs rodė parašiutininko ženklelį ir sakė: „Va, šokau su parašiutu“. Tiesa, jis mane apgavo, aš vėliau jo niekad neišprašiau, kad šoktų. Gal ir tai buvo pradžia, bala žino, kur svajonės gimsta, bet aš visada jaunimui linkiu neleisti užgesti svajonei. Nesvarbu, apie ką tu svajoji.

- O kaip tėvai reagavo, kai pareiškei norą važiuoti į Vilnių mokytis ir šokinėti su parašiutu?

- Tėvai apie tai, kad šokinėju su parašiutu, sužinojo tada, kai su kitais parašiutininkais teko dalyvauti šventėje Švenčionyse prie Bėlio ežero. Prieš man šokant, per garsiakalbį buvo pranešta, kad šoks jūsų žemietis Maciulevičius. Va, tada tėvai ir sužinojo apie mano šokinėjimus su parašiutu.

- Rimvydai, gyvenimas nestovi vietoje. Atėjo laikas, kai tavo svajonė susisiejo su verslu.

- Ir šis aerodromas, ir daromas lėktuvas yra mano svajonės dalis. Čia tik mano investicijos į svajonę. Čia yra tik mano širdies šauksmas, o svajonės, kaip žinai, brangiai kainuoja, - šyptelėjęs sako Rimvydas Maciulevičius, kuris, beje, Vilniaus universitete yra įgijęs žurnalisto specialybę, o 1988 m. įkūrė Lietuvos oreivių draugiją ir oreivių mokyklą. 1991 m. suorganizavo ekspediciją į Karakumus. Tai buvo fantastiškas skrydis oro balionais po egzotiškus Karakumus. 2016 m. buvo išleistas puikus fotoalbumas, kuriame sudėtos tos ekspedicijos fotografijos.

- Rimvydai, angare baigiamas daryti naujas lėktuvas, o kaip pakilti su padarytu lėktuvu pirmą kartą?

- Viską reikia daryti su protu. Juk ruošiami dokumentai, dirba konstruktoriai. Jei jauti, kad trūksta kvalifikacijos, yra bandytojai., O šis lėktuvas, kuris baigiamas, ir parašiutą turi. Šį lėktuvą konstruoja Aleksandr Chorundžij.

- O kai pas jus, Ignalinos aerodrome, vyksta varžybos ar treniruojasi kariškiai, rūpesčių padaugėja?

- Žinoma! Tu esi visą laiką įsitempęs, jaudiniesi dėl kiekvieno skrendančio. Yra niuansų visur ir visada. Beje, 1997-2000 metais teko padirbėti ir Arabų Emyratuose. Pastačiau ten aerodromą. Per tuos 3 metus ir visokiais lėktuvais skraidžiau, ir parašiutininkus mėčiau. Grįžęs įsigijau buvusį karinį aerodromą. Atsivežiau pirmuosius mokomuosius L-29 naikintuvus. Ir mes tais reaktyviniais naikintuvais ir patys skraidėme, ir kitus mokinome. Visada negali būti ramus. Beje, mano sūnus Albertas skraido su įvairiais lėktuvais, o dabar jau ir malūnsparniais, bet jis nežino, kad kiekvienas jo skrydis, išvažiavimas sukelia nerimą mano širdyje. Bet yra vienas svarbus dalykas – tu visada privalai būti ramus. Net tokiais atvejais, kai skrydžio metu užgesdavo variklis, išlikdavau ramus. Su parašiutais šokinėju nuo 1971 m., o su lėktuvais skraidau nuo 1976-ųjų, tad situacijų buvo visokių, ir tik ramybė bei šaltas protas padėdavo išvengti liūdnų pasekmių.

- Rimvydai, ar pasiilgsti dangaus?

- Visada! Ypač tas ilgesys ateina rudenį. Gal, kad rudenį dangus mėlynesnis... Ilgesys yra nuolatinis, bet kartais net buvimas aerodrome tą ilgesį nuramina. Kaip sako Aleksandras, net kojas nustoja skaudėti. Kartais juokaujame, kad važiuojame į aerodromą tarsi į sanatoriją...

- O sūnus Albertas pats panoro skraidyti?

Taip, pats. Jis studijuoja mediciną, o skraidymas – hobis. Ir žinai, gerai, nes, kai svajonė tampa profesija, dažniausia nebelieka to skrydžio svaigulio, noro skristi... Kadangi žmona Rūta gydytoja, jis pasirinko jos profesiją ir mano svajonę. Sūnus Mykolas ne tik užsiima krovinių pervežimu, bet ir puikus sportininkas. Jis kendo turi penktą daną, moka japonų. Dukra Jurga moka devynias kalbas, dirba šiuo metu Liuksemburge.

- Kaip atsirado Ignalinos aerodromas?

- Kai Kėdainiuose neatleido mūsų nuo mokesčių, o didžiulį karinį aerodromą išlaikyti sunku, tada pradėjome ieškoti kitos vietos. Atvažiavau pas tuometinį Ignalinos merą Bronį Ropę. Jį pažinojau. Sakau: „Padarykim čia aerodromą, nes šis kraštas man mielas“. Tada jo pavaduotojas Henrikas Šiaudinis pasiūlė šią vietą. Utenos apskrities viršininkas Vilius Cibulskas patarė pirmiausia išdalyti žemę pretendentams, o kas liks – aerodromui. Va tiek ir liko, liko užtektinai. Viskas buvo padaryta be pykčio, pagal įstatymus. Svarbu ir tai, kad ši teritorija nepriklausė jokiam parkui, - baigdamas mūsų pokalbio pirmą dalį sako Rimvydas Maciulevičius.

Su juo einame apžiūrėti baigiamo daryti lėktuvo, čia sutinkame konstruktorių Aleksandr Chorundžij ir prie lėktuvo dirbančius Augustą Šaltenį ir Aidą Mozūrą.

Prie kavos puodelio pakalbinau ir konstruktorių Aleksandr Chorundžij, kuris 2012 metais, būdamas 64 metų, pradėjo skraidyti. Kai Aleksandro paklausiau, kaip jo gyvenime atsirado lėktuvų konstravimas, jis atsakė:

- Niekas neatsiranda tuščioje vietoje. Visur yra prototipai. Prisimenat tarybinę „Volgą“? Jjos prototipas buvo „Fordas“. Taip ir lėktuvų konstruktoriai dirba. Originalo šimtaprocentinio nerasite... Svarbu žinoti pagrindus, o kuri pagal prototipus, žinoma, keisdamas, darydamas kažką savo. Man gerus pagrindus padėjo studijos Charkove. Beje, gimiau aš dabartinėje Lenkijos teritorijoje, po to, kadangi tėvas buvo kariškis, teko daug kur pabūti, o Lietuvoje aš nuo šešerių metų. Visą laiką turėjau svajonę – lėktuvą. Kažkaip palengva ir pradėjau įgyvendinti svajonę. Taip ir padarėm pirmą lėktuvą, kuris kainavo mums su bičiuliu Juozu Dudėnu apie porą tūkstančių litų, o dabar daromas lėktuvas jau trečias, po jo dar planuojami kiti. Lėktuvo taip greit nepadarysi, - sako Aleksandr Chorundžij, kuris atsisveikinęs nuskuba prie vyrų, dirbančių prie lėktuvo.

Mes su Rimvydu dar pakalbame ir apie skraidymą oro balionais. Užbaigti pasakojimą apie lakūną, oreivį, parašiutininką ir tiesiog įdomų žmogų Rimvydą Maciulevičių jo žodžiais iš albumo apie skrydžius oro balionais Karakumuose: „Tam, kad gyvenime atsirastų aiškumo, reikia sau sukurti sunkumų. Kartais jie iškyla natūraliai, ir tu privalai pasirinkti, ką vertini gyvenime. O kartais juos reikia susikurti pačiam. Taip mes padarėme, išsitrenkdami į Karakumus.“

Algis JAKŠTAS