Vilniuje ant Tauro kalno ruošiamasi statyti kažkokią „daržinę“ ar „kluoną“. Vilniečiai buvo taip įpratę prie gražaus balto pastato su kolonomis, kad naujasis jiems visai nepatinka, nors naująjį projektavo ispanai „Arquivio architects“, bendradarbiaudami su lietuviais „Cloud architektais“. Liaudis nemato nieko daugiau, tik tautinius motyvus, kažką primenančio viduramžius arba buvusį pastatą.

Lygiai tas pats vaizdelis pasitaiko visur. Žmonių sąmonėje niekada neišblės buvę pastatai, emocijos, susijusios su linksmais šokiais tuometiniuose Profsąjungų rūmuose, Jaunimo teatro spektakliai, iš kurių išeidavai apsiašarojęs ir prisijuokęs visam mėnesiui.

Švenčionyse senesnioji žmonių karta „Tritaškį“ vis dar vadina „Sinemoria“, o turgelį – „Paluba“. Džiaugiasi, kad „Tritaškyje“ yra „Bistro“, kur panašiai kaip ir anuomet gali greitai kažko užkąsti, tiesa nėra kai kurių „patiekalų“, bet randa išeitį nusipirkdami „Tritaškio“ parduotuvėje ir nurimsta. O „Paluba“ dingo ir jos gerbėjams teko ieškotis linksmų atrakcijų kitur. Ką padarysi, keičiamės, tobulėjame, tampame kultūringesni. Anksčiau turgus būdavo tik kolūkinis, be to sekmadieniais, o dabar beveik kasdien prekiauja ne tik mūsiškiai, bet atvažiavę iš kitų miestų, ypač penktadieniais. Tai ko dar trūksta?

Kažkas burba, kad kai kurios renovuotos gatvės tapo siauresnės, kad nepatogūs įvažiavimai, ir jie teisūs. Kai pasižiūri, kaip posūkius įveikia „fūros“ prie „Norfos“ ir daugelyje kitų vietų, ar atliekų išvežimo rotopresai, apima nesuvaldomas graudulys. Projektuotojai buvo įsitikinę, kad Švenčionyse važinės tik lengvasis transportas. Anądien per Švenčionis važiavo toks iiiiiilgas limuzinas, tai ties posūkiais vairuotojas elgėsi labai jau atsargiai, nes tokios retos transporto priemonės remontas, matyt, atsieitų nemažus pinigus. Išlaviravo! Matyt ne pirmas kartas, daugelyje miestelių šitaip nutinka.

Grįžkime prie pastatų. Štai buvusi mėsos parduotuvė kampe priešais Gedimino gatvę. Kadaise buvo labai gražus ir simpatiškas pastatas. Ypač gražūs buvo stogo papuošimai. Grindys puošnios, išklotos keraminėmis plytelėmis. Mažas vaikas būdamas prašydavau nupirkti sausainių, tokių kvadratinių, mėtinių saldainių. Piramidėmis sukrautos blizgėjo konservų dėžutės, avižiniai dribsniai ir makaronų kriauklelės. Kitoje parduotuvės pusėje garsiai kriokė vienintelis miesto šaldytuvas. Čia pardavinėjo mėsą, silkes ir aliejų. Mėsą ir silkes vyniodavo į tokį grubų pilką popierių, o aliejui turėjai atsinešti savo indą: molinę puodynę, butelį, stiklainį ar katiliuką. Parduotuvėje lakiojo musių tuntai, o pirkėjų eilės pradžios ir galo niekaip negalėjai rasti. Nenorėčiau, kad tokie laikai sugrįžtų. Gaila tik pastato. Remontininkai jį suniokojo, laikas nepagailėjo, bet kantriai stovi aptriušęs, laukia, bene vėl atgys pirkėjų keliamas šurmulys.

Kadaise prie šios parduotuvės stovėjo kioskelis, kuriame karštą dieną pirkdavome ledus pas tokią gerą „ciocę“. Subėgdavome per ilgąsias pertraukas iš visų mokyklų. Dabar šio kiosko nėra ir jo nereikia, bet per šešiasdešimtį metų niekas nepasikeitė. Iškišę liežuvius mokiniai lekia į „Norfą“, „Tritaškį“ ar „Lakają“ tų pačių „Plombyro“ ledų. Skirtumas tik tas, kad ledus anuomet gamindavo Švenčionių pieninėje ir be visokių „priedų“. Dabar – atvežtiniai, o receptūra ilgiausia, jau surašyta tokiomis mažomis raidėmis, kad net turėdamas gerą regėjimą turi skaityti pro lupą.

Priešingoje gatvės pusėje, Gedimino ir Adutiškio gatvių kampe, buvo duonos parduotuvė. Pastatas po karo buvo suniokotas. Atstačius padaryti tokie gražūs, ilgi ilgi langai. Duonos kepykla kurį laiką dar buvo Naujojoje gatvėje. Iš ten duoną atveždavo arkliu kinkytame vežime esančioje didelėje dėžėje. Pastačius naują kepyklą prie Strūnaičio gatvės, duoną vežiodavo speciali mašina. O žmonių eilės nusidriekdavo iki vaistažolių fabriko. Tekdavo ilgai stovėti eilėje, duodavo tik po vieną kepaliuką. Tai į eilę stodavosi šeimomis, kad galima būtų apsirūpinti duona, bandelėmis ir batonais ilgesniam laikui. Neapsieidavo čia be skandalų ir apsižodžiavimų. Žmonės sakydavo, kad jeigu nori išmokti rinktinių keiksmažodžių leksikos, tai eik į mėsos arba duonos parduotuvę. Dabar čia taipogi kapų ramybė. Nieks nieko neparduoda, nors imk ir nusikeik. O patalpos juk pačiame centre. Būdavo gavęs šiltutėlį duonos kepalą kiši jį užantin ir iškilmingo žygio žingsniu trauki namo, nes pilvas maršą groja. O kaip kvepia šviežia duona… Netyčia imi ir nukandi kokį kampą. Kai pasieki namus, gauni pylos, kad nusipirkai apkramtytą duonos kepalą. Pasiteisindamas ir norėdamas atitolinti bausmę imi kurti istoriją apie pelytę, kuri sėdėjo paltuko kišenėje ir tyliai apgraužė. Gauni priminimą, esą turėjai kišenėje peiliuką. Ne pelei nužudyti! Kitą kartą gražiai nupjauk tą skanią plutą, lai ją pelytė ir graužia. Dabar Švenčionyse tiek maisto parduotuvių, kad be eilių spėja apsipirkti visa apylinkė ir pravažiuojantys svečiai. Tiesa, penktadieniais paburba, kad teko sugaišti auksines 15 minučių. O skanios ir kvepiančios duonos nė su žiburiu nerasi. Visa „kerzinė“, skiriasi spalvomis, pakuotėmis ir viliojančiais užrašais. O vežėčių gražumas ir įvairovė! Dažnas sako, kad blogai gyvenam… O ar atsimenate, kaip iš kolchozo už penkrublį „brigadieriui“ pasiskolintu arkliuku žiemą kantriai važiavote rogėmis į Švenčionis pirkti silkių ir „baronkų“? Dar ant pavažų atsistojęs koks kaimynas prisijungdavo, mat atsirasdavo ir jam neatidėliotinų reikalų.

„Duoninės“ pastato kitame kampe kurį laiką buvo žaislynas. Ne tik žaislai buvo parduodami, bet ir radijo imtuvai, vėliau net televizoriai, visokios baterijos. Čia taipogi nutikdavo labai linksmų istorijų. Vieną kartą buvo „užvežta“ televizorių su įdomiu defektu. Vakarais, įjungus „tuščią“ kanalą, girdėdavosi visokios užsienietiškos radijo stotys, nors to neturėjo būti. Visus tuos televizorius žmonės mikliai išpirko. Dabar sakytume „du viename“, o tada džiaugėsi, kad kai baigsis televizijos programa, per šitą daiktą galima bus klausytis užsienio radijo. Nesvarbu, kad nebuvo derinimo rankenėlės, taip dar įdomiau. Kai kurie pasakojo, kad tuos „balsus“ priimdavo net be trukdymų, nors ir sunku tuo patikėti. Kartą parduotuvėje pasirodė latvių „Spidola“. Neįprastas tuo metu aparatas. Jau paprasti „kišeniniai“ tranzistoriniai imtuvai buvo ne naujiena, bet gi jie „negirdėdavo“ visiems rūpimų „balsų“. Tam reikėdavo kokios rimtesnės lempinės radijos, pavyzdžiui, „Rodinos“. O čia kažkoks „čemodaniukas“ su ištraukiama antena ir „be liempų“. Ką gi jis gali priimti! Pardavėja siūlo, o pirkėjai „nekimba“ ir gana. O buvo toks laikas jau po turgaus ir po mišių. Žmonės, pardavę paršelius, ėriukus, teliukus, grūdus, bulves ar vištas, jau turėdavo pinigų ir eidavo į parduotuves apsipirkti. Tuomet pardavėja „sužaidė va bank“! Susiginčijusi su pirkėjais ir net sukirtusi lažybų įstatė į tą „Spidolą“ baterijas, ištraukė anteną, perjungtė trumpąsias bangas ir įjungė. Neteko daug sukti derinimo rankenėlės, kai garsiai subaubė stotis „Svoboda“. Žmogus be ceremonijų išsitraukė piniginę ir gavo šitą puikų latvišką „stebuklą“, o neilgai trukus atbėgo nešinas gal kokiu puse kilogramo „Kara-Kumo“ saldainių. Per tą laiką, kol jis kitoje parduotuvėje pirko saldainius, buvo parduotos visos atvežtos „Spidolos“, o keli žmogeliai prašė pardavėjos, kad „užrašytų į eilę“, nes kitaip nebus galimybės nusipirkti tokį naudingą daiktą. Daiktas tikrai buvo naudingas, nes jam tiko paprastos prožektoriaus baterijos, o girdėjosi vos ne visas pasaulis. Pastačius naują žaislyną dabartinėje Rymo gatvėje, šioje parduotuvėje įsikūrė degtinės parduotuvė. Įsivaizduokit, parduotuvėje tik degtinė, vynas ir alus! Prekes atveždavo traktorine priekaba, kur keliais sluoksniais buvo sukrautos tokios dėžės, o kiekvienoje dėžėje gal po kokius 12 puslitrų... O buvo jau ruošiamasi skelbti „išvystyto socializmo“ laikus. Tai kaip gi čia tokia proga nepagerti!

Štai dabar Švenčionyse nėra knygyno. Nenoriu kritikuoti. Po karo knygynas buvo tokiame tamsiame, neišvaizdžiame mūriniame pastate su siaurais langais, atsigręžusiais į parką. O stovėjo jis dabartiniame skverelyje tarp vaistažolių fabriko ir kultūros centro. Prekiavo rašalu (rašymui!), plunksnomis, plunksnakočiais, net brangiais kiniškais parkeriais su auksine plunksna, vadovėliais, žemėlapiais, vaikiškomis ir rimtomis knygomis, bei romanais. Tikrai nėra tas asortimentas, iš kurio galima gerai uždirbti, eilės čia būdavo nebent kai parduodavo vadovėlius mokiniams. Mes įsivaizdavome, kad knygos nėra brangios. Viena stora knyga galėdavo kainuoti panašiai kaip kilogramas cukraus, o dvylikos lapų sąsiuvinis mėlynu viršeliu su daugybos lentele buvo dvi kapeikos (po pinigų reformos 1961 m).

Nugriovus šį pastatą, atsirado aikštelė, kurioje pastatydavo tribūną gegužės pirmajai ar lapkričio septintajai. Laikui bėgant šis skveriukas vis gražėjo. Postmodernistinis knygynas buvo pastatytas Gedimino gatvėje, atsirado daugiau knygų. Per spaudos platinimo mėnesį knygynas paruošdavo „dovanėles“ iš poros knygų. Viena knyga tikrai būdavo koks geras romanas ar puikūs eilėraščiai, kita – „apie socializmą“. Taip būdavo parduodamos ir tokios knygos, kurios užsigulėdavo lentynose. Atėjus privatizacijai, vaistažolių fabrikas „prarijo“ postmodernistinį knygyną – atsirado ūkiška mūrinė tvora, todėl jis persikėlė į patalpas, kur dabar „Nauji dėvėti drabužiai“. Kokių tik pavadinimų nesugalvoja žmonės! Pavegetavęs knygynas užsidarė, o visokių horoskopų ir pranašysčių, baisinių romanų ir kulinarijos ar vaikams skirtų knygų galima rasti didžiosiose parduotuvėse, o rašymui skirtų dalykų gali nusipirkti vaistažolių fabrike! Čia kaip tame anekdote, kai vyras niekaip neranda cukraus. Žmona jam aiškina: cukrus dėžutėje nuo kavos. Vyras neranda kavos. Pasirodo visos kavos sudėtos dėžutėje nuo „Švenčionių vaistažolių“. Taupūs mūsų žmonės. Nieko blogo negali pasakyti. Moka gerą daiktą panaudoti antrą ar net trečią kartą. Vienas kadaise į tuščią druskos pakelį buvo susidėjęs savo „Jawos“ (populiarus anuomet motociklas) atsarginius guolius! Koks buvo jo nusivylimas, kai po metų jam tų guolių prireikė...

Grįžkime prie „naujų dėvėtų“. Ir ko tik šiose patalpose nebuvo! Kai dar buvau mažas, šitas pastatas atrodė kiek kitaip. Čia buvo siuvykla. Kaip šiandien atsimenu, siuvėjas pasiuvo man kepurę ir ji pasirodė esanti maža! Tai tas stambus, net įraudęs, siuvėjas visaip tampė tą mažytę mano kepurėlę, kol ji šiaip taip tilpo ant mano galvelės, tačiau kaip apgailėtinai ji atrodė. Patarė plikai nusikirpti, esą tuomet tikrai bus kaip tik. Kirpykla buvo priešais mėsinę mediniame pastate. Siuvėjas dar bandė kepurę lyginti su karšta laidyne, bet ta vėl sumažėjo. Tai visgi nupirkome kepurę, kaip dabar pasakytų, „su nuolaida“. Eidavai miestu kaip koks Čarlis Čaplinas – maža kepurė ir didoki batai. Juk koja greitai auga. Bet draugams galėjau girtis, kad galva jau peraugo kepurę, o kojos batų – dar ne. Mažą kepurę kartais tikrai naudinga turėti. Pakreipi ją ant šono - labai puikiai atrodo.

Jeigu ko nors gaila, tai gaila senojo pašto, kuris buvo priešais pat mokyklą. Ten mums vaikams būdavo labai įdomu spoksoti, kaip veikia telegrafo aparatas. Jis galėdavo tokioje specialioje popieriaus juostoje pribadyti daug daug skylučių, arba paprastoje popieriaus juostoje „atkaldavo“ telegramos žodžius. Tuomet šią juostą paštininkė klijuodavo ant specialaus blanko, o laiškanešys mikliai mindamas dviračio pedalus skubėdavo telegramą įteikti adresatui. Telegramos būdavo džiaugsmingos arba labai liūdnos. Vienose žmonės vieni kitiems pranešdavo pačias džiugiausias savo gyvenimo naujienas, kitose – apie netektis. Su įdomumu pro langelį stebėdavome, kaip dirba telefonistės. Jos būdavo su gražiomis ausinėmis, junginėdavo laidus, pultuose mirkčiodavo lemputės, klapsėdavo relės. Jos pasistengdavo, kad žmogus iš Švenčionių prisiskambintų į Švenčionėlius, Lentupį ar net į Vladivostoką. Kartais joms nepavykdavo užmegzti ryšio net pusdienį. Ne kiekviename name buvo ir telefonas. Žmogus bėgdavo skambinti „Greitajai pagalbai“ į kokią įstaigą, ar pas pažįstamą net kitoje gatvėje. Šis pastatas dar tebestovi, jame gyvena žmonės, o paštas jau seniai visai kitoje vietoje – priešais cerkvę. Tuo metu naujasis paštas atrodė neaprėpiamai didelis. Ten jau turėjome automatinę telefonų stotį, galingą ir gerą radijo mazgą, o telefonistės aptarnaudavo tik ryšius už rajono ribų, o laiškanešiai laiškus, laikraščius ir žurnalus tempdavo rietuvėmis. Dabar laiškanešiai jau važinėja elektriniais dviračiais, paspirtukais ir automobiliais, tiesiog namuose užprenumeruoja leidinius ir daro dar daug visokių darbų, kuriuos būtų čia sunku visus net išvardinti. Tačiau anksčiau siuntas gaudavome greičiau, o laiškas iš Švenčionių į Vilnių „nueidavo“ per porą dienų. Dabar, kai siuntos skirstomos kompiuteriais, žmonės jų laukia savaitėmis ir mėnesiais. Gal kompiuteriai neturi laiškanešių intelekto?

Štai neseniai viename mūsų rajono mieste buvo toks atsitikimas. Sakykime, Trankonyse, Pagrandukų gatvėje (pavadinimas pakeistas, tačiau įvykis tikras) sustoja visokiausių statybinių medžiagų prikrauta mašina, o iš kiemo netyčia tuo metu išeina žmogelis. Vairuotojas klausia:

- Tai čia Jums šitas krovinys?

Žmogelis nustebęs, neužsakinėjo jis nieko. Gal kas pašposijo?

- O koks adresas ar pavardė? - klausia žmogelis.

- Trankonys, Pagrandukų g. 42, pavardės neturiu, tik telefono numerį.

- Tai, kad čia didžiausias numeris 24 namo! Nėra čia 42 numerio...

- Navigacija rodo jūsų namą. Tai priimsite prekes?

- Ne, taigi kad aš nieko neužsakinėjau...

Skambina vairuotojas tuo telefono numeriu, ilgokai šnekasi. Galop sutaria, kad čia palauks, kol tas užsakovas savo „tamabylium“ privažiuos. Neilgai laukus atvažiuoja toks žvilgantis „tankas“, visai padoriai atrodantis pilietis už vairo, o savo adreso, pasirodo, nežino! Visai kaip „laiškas seneliui į kaimą“. Anksčiau tai žmogų surasdavo pagal unikalią „pravardę“. Visoje apylinkėje visi tą žmogų žinojo. Nereikėjo nei pavardės, nei vardo, nei adreso…

Izidorius KIMSĖNAS