Ką mes žinome apie Krišnos tikėjimą išpažįstančius žmones, apie to tikėjimo ideologiją? Tikrai ne vienas įsivaizduoja, kad Krišnos tikėjimas – tai mantrą „Harė Krišna“ giedantys ir šokantys jaunuoliai, bet iš tikrųjų viskas kur kas giliau. Šio tikėjimo ištakos yra labai senos, o mūsų laikais Tarptautinė Krišnos sąmonės bendrija buvo įkurta 1966 m. Niujorke. Įkurta ji kaip religinė ir kultūrinė bendrija (angl. ISKCON), jos ir giminingų bendrijų nariai dar žinomi populiariu vardu kaip „Harė Krišna“ judėjimas. Beje, šios draugijos nariai vienas kitą vadina ne krišnaitais, o vaišnavais arba bhakitais. Krišnos sąmonės bendrijos ideologija remiasi šventaisiais indų tekstais vedomis, upanišadomis ir kt. Pirmieji vaišnavai Lietuvoje atsirado praeito amžiaus 8-to dešimtmečio pabaigoje. Tarybiniais laikais krišnaitai buvo persekiojami. Kaip ten bebūtų, bet 1989 m. gruodžio mėnesį Lietuvoje buvo įregistruota krišnaitų bendruomenė.

Kaip pažvelgti giliau į Krišnos judėjimą? Geriausias būdas – pasikalbėti su žmogumi, kuris išpažįsta Krišnos judėjimą, bet kur surasti tokį žmogų? Išspręsti šį uždavinį man padėjo bičiulis Mantas, pažadėjęs supažindinti su šeima, kurioje praktikuojama Krišna.

Pas Kęstutį ir Janiną, gyvenančius Ignalinos rajone, važiavau su jau minėtu Mantu ir jo broliu Sigitu. Mantas mane perspėjo, kad nenustebčiau, kai jie, įėję į kambarį, kur yra dievybės altorėlis, nusilenks dievybei. Po tokios ceremonijos ir susipažinimo mano pakeleiviai su šeimininke išėjo pasivaikščioti po sodybos teritoriją, o mes su Kęstučiu pradėjome kalbėtis. Galiu pasakyti, kad pokalbis buvo labai lengvas, kalbėjomės lyg gerai pažįstami žmonės.

- Kęstuti, koks tavo vardas, gavus įšventinimus?

- Mano vardas sanskrito kalba yra Kalanidhi Das. Kala yra laikas, o nithi – vandenynas, taigi išvertus iš sanskrito kalbos mano vardas yra Laiko Vandenynas.

- O kaip tas, galima sakyti, šventas vardas yra parenkamas?

- Sakoma, kad vardai neateina iš niekur. Gimę mes iš pirmo žvilgsnio gaunam savo žemišką vardą, bet taip nėra. Viskas yra tampriai susiję. Ypač svarbi pirmoji raidė. Įšventinant mums vardus duoda dvasinis mokytojas. Jis yra tas, kuris jau turi ryšį su Dievu, nes Dievas yra dvasiniam pasauly. Dievas turi daugybę pavidalų. Ir kiekvienos religijos ištakos iš Dievo, vėliau žmonės tą religiją pritaiko sau, šiek tiek transformuoja, bet pradmenys yra nuo Dievo. Mes tikime ir meldžiamės Krišnai. Krišna reiškia „visa žavintis“. Laikoma, kad Krišna – pirminis Dievo vardas, o jau vėliau atsirado daugiau tų vardų: Alechas, Jėzus Kristus ir panašiai. Mes skaitome vedas, o vedos yra pirminis žinojimas, labai platus žinojimas.

- Ir labai senas?

- Labai senas, jis – pirminis. Su žinojimu, kai atsirado tokios būtybės kaip žmogus, atėjo ir savotiškos instrukcijos, kaip gyventi, kaip suprasti mus supantį pasaulį. Nesvarbu, kokiu laikotarpiu mes gyvename, turime suprasti du dalykus. Pirmas klausimas – kas aš esu? Ar tik materija, ar kažkas daugiau? Kas nutiks su manim, kai neliks materialaus kūno? Į klausimą „kas aš?“ – nelengva atsakyti, ir visos mano svajonės, visi troškimai, jų išsipildymas priklausys nuo to, kai suprasiu, kas aš. Dabartinis amžius yra tamsos ir neišmanymo amžius. Mes nutolome nuo religijos ir mūsų žinojimas yra grynai materialistinis, kai giliau į tą klausimą neieškome atsakymo. Kad ir dėl ligų. Atrodo, kad moderni technika, vaistai padės nustatyti ir išgydyti visas ligas, bet taip nėra. Mūsų medicina nagrinėja ir gydo tik kūną, bet kol nesuprasime, kad ligos priežastis – mūsų viduje – mąstyme, psichikoje, tol nebus sėkmingos kovos su ligomis. Savo mąstymą nelengva pakreipti kita kryptimi.

- Kęstuti, pakalbėkim apie Krišnos tikėjimą, jo atsiradimą.

- Geras klausimas. Kai Viešpats sukuria pasaulį, viskas vyksta cikliškai – atsiranda, išnyksta. Čia kaip diena, naktis, diena, naktis... Atėję į materialųjį pasaulį, mes pasijuntame vos ne dievais, bujoja egoizmas. Viešpats mus patalpina į šį pasaulį tam, kad pasitaisytume. Dieviškasis pradas – siela – patalpinama į sukurtą materijos gniužulėlį. Žmogaus kūnas yra turtas, nes žmogus vienintelis gali giliai suprasti pasaulį, bet svarbu sugebėti į viską pažvelgti transcendentiniu žvilgsniu. Gavę žmogaus pavidalą, mes galime žvelgti giliau ir išsivaduoti nuo kūniškų koncepcijų, išeiti iš gimimų-mirčių rato, nes mes nuolat gimstam, mirštam, vienas kūnas, kitas kūnas... Gimstam mes kiekvienas su savo charakteriu. Tai kas aš esu? Yra svarbūs dalykai. Amžina, pilna žinojimo. Mes atėjome į tobulą pasaulį, pilną žinojimo. Visi mes turime savo karmą. Mes čia atėjome mokytis, ir nuo to, kiek ir ko išmoksime, priklausys mūsų ateitis. Jei nieko neišmoksim, gyvensim pagal likimą – kas nulemta, tas ir bus, o jei išmoksim, daug ką galėsim pakeisti. Antras klausimas – dėl ko aš gyvenu šitame pasaulyje? Į šį pasaulį mes ateiname ieškoti laimės, bet tikroji laimė yra mūsų viduje, sieloje, nes iš sielos išeina palaimos energija, vidinė energija, bet kai žmogus nustoja eiti dvasiniu keliu, atmeta Dievo koncepciją, nesilenkia Viešpačiui ir pradeda ieškoti laimės materijoje, grynai gyvena dėl kūno, o tai reiškia, gyvena iliuzijoj, ne realybėj, jis pamiršo, kad yra siela, kurią uždengia egoizmas, pavydas Dievui ir žmogui, per kūniškus poreikius, bet tai tik laikinas dalykas.

- Kęstuti, grįžkim prie Krišnos tikėjimo ir jo pasekėjų atsiradimo Lietuvoje.

- Aš atėjau į Krišnos tikėjimą 1985 m. Tai jis jau buvo Lietuvoje ir pirmosios žinios atėjo iš Maskvos, kai ten lankėsi Svami Prabhupada – dvasinis mokytojas, išvertęs Bhagavad Gitą ir kitas į anglų kalbą. Mūsų laikais Krišnos tikėjimas atgimė 20-ojo amžiaus viduryje, nors Indijoje jis visą laiką buvo gyvas. Lietuvoje Krišnos tikėjimas jau beveik pusę amžiaus. Per tą laiką ir pasekėjų ratas išsiplėtė.

- O kokia jūsų tikėjimo organizacinė struktūra?

- Svamis Prabhupada su mokiniais įkūrė Tarptautinę Krišnos sąmonės organizaciją. Jinai paplitusi po visą pasaulį. Yra valdymo centras, kur visa eilė autoritetingų dvasinių mokytojų susirinkę priima sprendimus. Dažniausia susirenka Indijoje. Lietuvoje mes turim dvasinius centrus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Tuose centruose turim šventyklas, kur bendraujama su dvasiniais mokytojais, kiekvienas žmogus pasirenka savo dvasinį mokytoją. Būna bendros šventės, festivaliai. Ne per seniausiai buvo festivalis Molėtų rajone prie Bebrusų ežero. Mūsų tikėjimo procesas vadinasi bhakti joga – meilės, atsidavimo, tarnystės joga. Bhakti joga – tai artėjimas prie Dievo. Palengva atsiranda nematomas ryšys su dievybe. Mes esam amžini. Kaip nėra pradžios, taip ir pabaigos nėra, - šyptelėjęs sako mano pašnekovas.

- Ko gi turi atsisakyti Krišną praktikuojantis žmogus?

- Žmogui, siekiančiam gyventi dorybėje, patariama maistui naudoti daržoves, vaisius, pieno produktus, grūdus, medų – t. y. maistą, kuris gaunamas be prievartos, be skausmo. Maistui naudodami mėsą, žuvį, kitam sukeliame skausmą, ir ta gyva esybė viską jaučia, mato ir išleidžia neapykantos energiją, ir tai persismelkia į jo kūną. Kai valgome tą maistą, mes tampame vis blogesni, ir kitame gimime mes atgimsime plėšrūnais, nes maistas ne tik mūsų dabarčiai, bet ir ateičiai turi įtakos. Visas pasaulis pereina per tris energijas: dorybę, aistrą ir neišmanymą. Ir viskas pasauly susiję su tom energijom, Žmogus, gyvenantis dorybėj, žino šventą raštą, yra išmintingas, sugeba skirti gėrį ir blogį, koks veiksmas duos kokį rezultatą, žmogus, esantis neišmanyme, jis neturi išminties ir vadovaujasi jutimais. „Noriu“ jam yra įstatymas. Mes pagrinde esam vegetarai.

- Kęstuti, o šeimą galit turėti?

- Taip, galim, bet lytinius santykius rekomenduojama turėti tik vaikų pradėjimui, Kas kiek ir kaip išgali tą padaryti, yra jų reikalas, bet tai ir parodo žmogaus sąmoningumą. Jei negaliu atsisakyti geismo, parodo, jog neturiu išsiugdęs meilės.

- O kaip tu atėjai į Krišnos tikėjimą? Atėjai tokiu laiku, kai krišnaitai buvo persekiojami?

- Esu vilnietis. Ten gimiau ir augau. Nuo vaikystės man nepatiko mėsos valgymas, turėjau polinkį į vegetarizmą. Prisimenu iš vaikystės, kai pas senelius Šeduvoj žaidžiu su jautuku, o po kurio laiko man sako, kad valgom to jautuko mėsą. Man tai paliko skaudų įspūdį. Aš supratau, kad nenatūralus dalykas mėsą valgyti. Taip ir gyvenau. Sukūriau šeimą. Atėjo laikas, kai ėmiau galvoti, kam ta gyvenimiška rutina: darbas-namai-darbas. Dėl ko aš gyvenu šiame pasaulyje? Darbe sutikau vyr. inžinieriaus pavaduotoją, kuris praktikavo jogą. Jis man pradėjo pasakoti apie jogą, jos filosofiją ir aš tada supratau, kodėl negalima žudyti gyvulių. Kaip galima gyvūną valgyti? Grįžęs namo pradėjau kartoti šventus vardus. Meditacijoje pasinėriau į transą, mačiau mistinius vaizdus. Pradėjau laikytis vegetarizmo, susilaikymo nuo intymių santykių. Tiesa, dar susilaukėme vaiko. Nelaimingo atsitikimo metu nukritau iš didelio aukščio ir mane ištiko klinikinė mirtis. Mačiau savo kūną, taip praėjo gal pusė paros, bet aš viską prisiminiau, buvau tokioj palaimoj, nors kūnas buvo sudaužytas, kraujas išsiliejęs į smegenis, rankos, kojos sulaužytos... Tada jausdamas palaimą supratau, kad aš esu amžinas. Beje, iki avarijos aš jau buvau pradėjęs lankytis Krišnos bendruomenėje, o avarija ir tai, ką mačiau po jos, dar labiau sustiprino mano įsitikinimus, kad einu teisingu keliu. Tad ėmiau laikytis visų krišnaitams keliamų reikalavimų. Gaila, kad žmona į tuos mano pasikeitimus žiūrėjo priešiškai. Ji susirado kitą, ir aš išėjau. Su antra žmona Janina sieja bendri įsitikinimai, bendra Krišna praktika, o tai svarbu, kai žmonės supranta vienas kitą. Mes priimam vienas kitą tokius, kokie esam šiame gyvenime. Svarbu, kad taip pat žiūrime į mus supantį pasaulį.

- Kęstuti, klausydamas tavęs supratau, kad tu domiesi ne tik su Krišnos tikėjimu susijusia literatūra, bet ir filosofija.

- Taip, domiuosi ir skaitau įvairiaplanę literatūrą. Tai padeda ne tik geriau pažinti supantį pasaulį, bet ir dvasiškai tobulėti.

- O kaip čia, Ignalinos rajone, iš Vilniaus atsidūrėte?

- Visą laiką svajojau kuo daugiau gilintis į filosofiją, o tam ir aplinka reikalinga. Ten, Vilniuje, kai gyvenau, šventykloje tiek tarnystės turėjau, kad norėjau kažko tokio, kad galėčiau skirti daugiau laiko savo tobulėjimui. Pagal gimimo datą man reikalingas nuolatinis tobulėjimas, vienatvė ir meditacija. Kiekvienas mes gimstam su tam tikru uždaviniu, ir čia, šitoj vietoj, kur dabar mes gyvename, viską aš turiu, - sako mano pašnekovas Kęstutis-Klanithi Das.

- O kiek kartų per dieną meldžiatės, praktikuojate jogą?

- Jogos fizinių pratimų darome nedaug, bet kūnui nėra būtinybės per daug skirti dėmesio, o štai dvasiai skiriame daug dėmesio. Bhakti joga – dvasinė joga, aukščiau už ją nieko nėra.

- O po kiek laiko įšventinama į Krišnos bendriją?

- Turi įsitvirtinti, duoti įžadus, kartoti šventus vardus, neištvirkauti, neturėti lytinių santykių, skirtų ne vaikų pradėjimui, nevartoti alkoholio, nevalgyti mėsos. Turi rimtai priimti sprendimus. Aš nesigailiu 1985 m. žengęs tą lemtingą žingsnį, davęs įžadus. Reikalas tas, kad niekas neįvyksta atsitiktinai. Krišna sako: „Aš nukreipiu tave į religijos kelią pagal tavo troškimus“, bet, matyt, viską nulemia tai, kaip gyvenau ankstesniuose gyvenimuose. Mano pasirinkimui, matyt, turėjo įtakos tai, kaip aš gyvenau ankstesniuose gyvenimuose. Visada atminkime, kad Viešpats yra mūsų širdy, - baigdamas mūsų pokalbį sako Kęstutis, kuris įšventintas į Krišnos tikėjimą Kalanithi Das (Laiko Vandenyno) vardu.

Vėliau visi gurkšnodami Janinos paruoštą arbatą su fantastiškai skaniu pyragu kalbame apie nuostabų gamtos kampelį, kuriame gyvena Kęstutis ir Janina. Tas buvimas gamtos apsuptyje daug labiau ir geriau padeda jų dvasinio tobulėjimo kelyje.

Algis JAKŠTAS

Kęstutį ir Janiną jungia ne tik šeimyniniai, bet ir Krišnos tikėjimo saitai.

Kęstutis – Kalanidhi Das prie namuose įrengto altorėlio.