Spaudoje arba socialiniuose tinkluose vos ne kasdien skaitau apie tai, kad dažniausiai kažkurį vieną iš buvusių sutuoktinių po skyrybų užklumpa depresija. Net ne viena televizijos laida apie tai buvo, ne viena „žvaigždė“ prieš visą Lietuvą virkavo pasakodama, kad sunkiai ištvėrė skyrybas, kad ilgai negalėjo atgauti dvasinės pusiausvyros, kad su neigiamomis emocijomis nepadeda susitvarkyti net profesionalūs psichologai. Skaitau tokius prisipažinimus ir imu baisėtis pačia savimi: aš po skyrybų ne depresijos požymius pajutau, o tikrų tikriausią nusiraminimą, netgi sakyčiau – palengvėjimą, dvasinę ramybę.

Šiandien gailiuosi tik vieno, kad nedovanotinai ilgai nesiryžau skirtis, kad per ilgai gyvenau iliuzijomis, kad labai norėjau tikėti mylimojo žodžiais, kad stengiausi iš paskutiniųjų neviešinti mūsų nesutarimų, kad netgi karštą vasaros dieną dėl sumušimų atsiradusias mėlynes bandžiau slėpti po ilgarankovėmis bliuzelėmis, kad kolegoms sekiau pasakas apie tai, kodėl rytais į darbą ateinu užverktomis akimis ir kt. Mūsų su vyru meilės istorijoje galutinį tašką padėti privertė vaikai, pasakę, kad jie į mūsų namus ir kojos nekels, jei aš neišsiskirsiu su jų tėvu...

...O romantiškos draugystės su klasės draugu Juliumi man daug kas pavydėjo. Jis laukdavo manęs po pamokų, visą šiltąjį metų sezoną dovanodavo puokšteles iš lauko gėlių, rašė meilės eilėraščius (man jie labai nepatiko, nes atrodė kažkokie neritmiški, žodžiai tiesiog „sumesti į eilutes“ be gilesnės prasmės ir tikresnio jausmo), visada palydėdavo namo po vėlokai pasibaigdavusių varžybų ar kokių nors kitokių užklasinių užsiėmimų.

Net tada, kai abu tapome studentais, kai mus išskyrė beveik 100 kilometrų atstumas (jis mokėsi Kaune, o aš – Vilniuje), galima sakyti, niekas nepasikeitė. Vos ne kasdien rašėme vienas kitam laiškus su daugybe švelnių meilės žodžių, savaitgaliais susitikdavome tėviškėje, o kartais jis atvažiuodavo pas mane į Vilnių. Iki dabar prisimenu atsisveikinimo bučinius ir į šalį sukamas ašarų pilnas akis, kai lydėdavau jį į traukinių stotį. Žinojau, kad greitai vėl susitiksim, bet vis tiek buvo graudu...

Net neprisimenu, ar jis man kažkaip pasipiršo (greičiau ne, nes prisiminčiau), ar tiesiog be jokių romantiškų įžangų prakalbome apie vestuves. Tiesa, mus pažįstantys tokia mūsų draugystės baigtimi tikrai nesistebėjo.

Ir vestuvės buvo linksmos, ir vadinamas medaus mėnuo praėjo labai šventiškai, ir mažytis nuomojamas kambarėlis tuomet atrodė lyg prabangus viešbučio kambarys. Mylėjau ir jaučiausi mylima. Po pusantrų metų susilaukėme sūnaus, dar po dviejų – antro. Keletą metų viskas buvo gerai. Na, sąlyginai gerai, nes romantiški jausmai ir netgi simboliniai siurprizėliai baigėsi: tiesiog retėjo retėjo, kol visai išnyko. Dėl to aš neišgyvenau (ai, prisipažinsiu, išgyvenau, bet viską laikiau užgniaužusi savyje). Nerimavau tik dėl to, jog vyras ėmė grįžti namo išgėręs. Ne kasdien, žinoma, bet kaskart vis dažniau.

Po kurio laiko jam buvo pasiūlytas kitas darbas. Nežinau, kaip jis pats, bet aš tai apsidžiaugiau: atlyginimas vos ne dvigubai didesnis ir, svarbiausia, kolektyvas išskirtinai vyriškas. Vis toliau nuo pagundų, mat mano vyras buvo labai išvaizdus, turintis gerą humoro jausmą, mokantis bendrauti su žmonėmis, todėl moterys tikrai atkreipdavo į jį dėmesį.

Greitai supratau, kad be reikalo džiaugiausi pasikeitimais. Daug didesnė vyro alga leido jam „plačiau“ gyventi. Tikslinu, ne mums, t.y. šeimai, bet jam pačiam. Jis leido sau namo grįžti kada nori (būdavo, kad net po keleto parų), nesiskaityti nei su žodžiais, nei su smurto priemonėmis parėjus namo. Net nenoriu įvardinti tų žodžių, kuriais kaskart būdavau išvadinama. Na, įžeidimus aš išmokau užgniaužti savyje: tiesiog sugebėdavau patylėti, neatsikirsti, išlaukti kol jis išsikvėps. Žinojau, kad jei aš neištylėsiu, paprieštarausiu ar kaip nors kitaip komentuosiu jo tiradas, būsiu taip sumušta, jog kitą dieną vos pajudėsiu iš skausmo.

Ne vieną kartą atsitiko netgi taip, jog su vaikais teko bėgti iš namų, glaustis pas draugus ar giminaičius, nes vyras grasindavo užmušiąs mus visus tris, kartais mojuodavo dideliu virtuviniu peiliu, kirvuku mėsai išmušti.

Kai vyresnysis sūnus baigė pagrindinę mokyklą, net nepasitaręs su manimi, išvyko mokytis į rajono centre esančią profesinę mokyklą, apsigyveno šios mokymo įstaigos bendrabutyje, nors buvo visos sąlygos į mokyklą važinėti iš namų. Kartą taip ir pasakė – nenoriu matyti tėvo, negaliu gyventi su juo po vienu stogu.

Po poros metų tą patį padarė ir antrasis sūnus. Likau viena, kentėjau smurtą, bet skirtis bijojau. Gal net naiviai moteriškai tikėjau, kad vyras pasikeis, kad galėsime gyventi taip, kaip pirmaisiais mūsų vedybinio gyvenimo metais. Deja...

Tašką mūsų vedybiniame gyvenime padėjo vaikai, pareiškę, kad jeigu aš neišsiskirsiu, jie nebelankys manęs, net nesidomės, kaip aš gyvenu, niekada nebeatvažiuos į mūsų namus. Teko ryžtis...

...Po pagaliau pasibaigusių skyrybų aš dar ilgai vakarais sėdėdavau kambario kamputyje susirietusi į kamuoliuką, lyg pasiruošusi atlaikyti vyro kumščių jėgą, krūpčiojau nuo kiekvieno garso (atrodė, kad vyras grįžta namo), bijojau atidaryti durų, atsiliepti telefonu ir kt.

Užtat dabar, po skyrybų praėjus beveik dviems metams, aš jau nebekrūpčioju nuo kiekvieno garso, jaučiuosi atsipalaidavusi, nejaučiu (ir nejutau) jokios depresijos, nebevaikštau su mėlynėmis ant kūno, nebevengiu nei trumparankovių bliuzelių, nei trumpų sijonų, nes nebeturiu ką slėpti.

Man skyrybos – palengvėjimas, netgi pasakyčiau – dvasinis komfortas, išsivadavimas iš baimių, kasdienio streso ir nuolatinių žeminimų. Dabartinę savo būseną vadinu kitaip – sugrįžimu į gyvenimą.

Genovaitė ŠNUROVA