- Ar tu esi girdėjęs apie sniego žmogų?

- O kaipgi! - juokiasi Jonas. – Skaičiau ir žinau: Azijoje tai jetis, Kaukaze – almasty, o Amerikoje – bigfutas. Net „Auksiniame prote“ tokiu klausimu manęs nepriblokši!..

- Na taip… - jis apsižvalgo. – Tik jiems sunku… ar ne?

- Cha, sunku! Niekas nežino, ar jie iš viso tokie yra!

- Tu žinai, - jis pasilenkia prie kaimyno Jono, lyg ketindamas atskleisti didžiausią paslaptį. – Vienas toks yra mano sode.

- Juokauji? – Jonas atšlyja ir žiūri į jį. – To negali būti...

- Eime, pamatysi...

Jiedu prieina prie lango, atsargiai praskleidžia užuolaidą. Dabar atsivers didžioji paslaptis!

- Na? – Jonas žiūri į žiemą. – Tai kur tas tavo… tas… Oooo!

Jis tikrai ten buvo – iš sniego suridentas, sulipdytas, su morka vietoj nosies ir kepure iš seno kibiro sniego žmogus. Stovėjo ir kažką sau galvojo.

- Na… netikėjau… - prajuko Jonas, - kad tu, senas žmogus ir toks…

- Taigi taigi, - jis užvėrė užuolaidėlę. – Aš taip pat netikėjau. O dabar turiu rūpestį – kad tik neištirptų, kad išgyventų. Žiemos nūnai, tu pats žinai, kokios…

Selemonas PALTANAVIČIUS