Algis Jakštas (g. 1953 m.) – fotomenininkas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys (nuo 1986 m.), 1994 m. suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas, 2005 m. suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) nusipelniusio fotografo menininko (EFIAP) garbės vardas. 2005 m. suteiktas Lietuvos Meno kūrėjo vardas. Menine fotografija domėtis pradėjo 1980 m. Per ilgametę karjerą dalyvavo per 200 respublikinių ir tarptautinių parodų Lietuvoje ir daugiau nei 40 pasaulio valstybių. Surengė per 100 asmeninių parodų Lietuvos miestuose ir rajonuose. Fotografijos įvertintos ir respublikiniu, ir tarptautiniu lygmeniu. Taip pat rašo eilėraščius, eilėraščių knygas iliustruoja savo darytomis nuotraukomis. Dirba spaudoje – laikraščio „Švenčionių kraštas“ redaktoriumi.

Algi, sutarėme pokalbiui susitikti aštuntą valandą, tačiau atvykote vėliau. Ar, kaip neretai rudenį, kažkur klaidžiojote su fotoaparatu?

Šįryt neklaidžiojau, bet fotoaparatas šalia.

Jis šalia visada?

Jis šalia 99 procentus laiko. Ir, būna, nutinka tas vienas procentas, kai pamatai kažką išties įspūdingo, o fotoaparato šalia neturi.

Ar daug neužfiksuotų vaizdų jūsų gyvenime?

Nedaug, bet gamtoje, kaip ir bet kurioje gyvenimo srityje, niekas nepasikartoja. Štai šį rudenį išvažiuodamas nepasiėmiau fotoaparato, o prie Saldutiškio buvo nuostabus saulės tekėjimas, rūkas. Turėjau telefoną, bet jo galimybės neleidžia nufotografuoti taip, kaip man norisi. Po kurio laiko toje pačioje vietoje padariau gerų nuotraukų, bet jos jau kitokios. Gamta keičiasi – saulė kas kartą teka kitaip, rūkas kyla kitaip.

Penktadieniais, važiuodamas į Uteną, į spaustuvę pasiimti laikraščio „Švenčionių kraštas“, užsukate rytinės kavos į „Utenio“ redakciją. Kai vėluojate, kolegos sako, kad turbūt saulę vaikotės. Kolegė kartais pasidalija mačiusi Jus, įbridusį į rūką. Ar dažnai važiuodamas į konkretų tašką sustojate ir nuklystate?

Jei tik gamta leidžia. Laikas man – sąlyginė sąvoka. Kad ir kur bevažiuočiau, leidžiu sau pavėluoti. Ir į Uteną važiuoju ne tiesiausiu keliu, bet pro Tauragnus, pro Ignaliną, pro Švenčionis. Jei yra galimybė, išvažiuoju valanda ar dviem anksčiau, kad galėčiau apsukti papildomų kilometrų ir ką nors gražaus pagauti. Neretai būna taip, kad kai privalai kažkur būti sutartu laiku, gamta iškrečia pokštą ir padovanoja gražų rytą. Taip būna vasarą, kai fotografavimo laikas labai ribotas: maždaug dvidešimt minučių iki saulės tekėjimo ir tiek pat po tekėjimo. Rudenį kitaip. Bet rudenį nutinka taip, kad matai debesį, į jį įlindusią saulę, būtų puiki nuotrauka, bet nėra tiesioginių saulės spindulių. Visgi jei važiuoju ir matau, kad kažkur gražu, lekiu į šoną kelis kilometrus ir bandau padaryti nuotrauką.

Neseniai esate man sakęs: „Graži nuotrauka, bet patingėta padirbėti.“ Ką reiškia dirbti su nuotrauka? Pasitelkti redagavimo programas?

Tai yra kadravimas, lyginimas, kad nuotrauka neišsilietų kaip pienas iš bidono. Horizontas turi būti lygus. Gamtoje nėra absoliučiai lygaus horizonto, bet yra tam tikri taškai, kuriuos turi rasti, kad nuotrauka būtų tvarkinga. Aš pats retai naudoju redagavimo programas. Žmogui duotos smegenys, kad fotografuodamas mąstytų, kadruotų. Man nepriimtina tokia fotografija, kai eidamas pliaukši ir galvoji: gal kažką iš tų pliaukšėjimų atsirinksi. Dabar galimybės leidžia pasidaryti daugiau kadrų, bet man kur kas įdomiau apmąstyti nuotrauką, ką nori joje atskleisti, ir būtent tai ir fotografuoti. Žinoma, gretutinius kadrus pasilieku, neištrinu. Kartais po kurio laiko pamatau, kad tai, ką norėjau išmesti, yra geriau už tai, ką pasirinkau.

Ar galite įvardyti skaičiumi, kiek nuotraukų turite išsisaugojęs?

Tikrai daug, juk fotografuoju jau penkiasdešimt metų. Anksčiau būdavo, kad per metus išfotografuodavau po tris šimtus juostų, o tai yra maždaug tūkstantis kadrų. Neseniai per vieną rytą padariau aštuonis šimtus kadrų. Buvo gražus rytas, tad važinėjau apie keturias valandas. Tikslaus skaičiaus, kiek šiuo metu turiu nuotraukų, nepasakysiu. Jos saugomos keliuose kietuosiuose diskuose. Būtų gerai turėti laiko visas jas sutvarkyti, suarchyvuoti.

Ką Jums reiškia fotografija, kuo įdomus šis menas?

Mano bičiulis sako, kad fotografas – ligonis, kuris serga tuo, ką daro. Taip galima pasakyti apie visas meno sritis. Man patinka kitas posakis: fotografas – kaip medžioklinis šuo, jis sensta, bet vis tiek bėga paskui kadrą. Atmintyje įstrigusi dar viena mintis: fotografas – gamtos vagis. Jis pavagia iš gamtos tūkstantąją sekundės dalį, kuri nepasikartos. Arba nufotografuoji žmogų – lygiai toks jis jau niekada nebus. Fotografijos prasmė – kad gali išsaugoti tas nepasikartosiančias akimirkas.

Esate geriausiai žinomas kaip gamtos fotografas, o ar mėgstate fotografuoti žmones?

Su portretais ne sykį ir parodose esu dalyvavęs. Turiu gerų portretų serijų. 2002 m. dar juostiniu fotoaparatu nufotografavau savo tėviškės ir aplinkinių kaimų žmones. Jų buvo 116, dabar gyvų gal 30… Šią parodą pavadinau „Senojo kaimo šiluma“, padovanojau ją Ignalinos krašto muziejui. Tai buvo turbūt paskutinė tokia rimta portretų serija. Anksčiau fotografuoti žmones buvo lengviau.

Kodėl?

Žmonės buvo atviresni, į fotoaparatą nežiūrėjo kaip į ginklą. Fotografuodavau muges, šventes ir nebuvo taip, kad žmogus prieitų ir išreikštų nepasitenkinimą. Fotografuodamas niekada nelįsdavau į žmogaus sielą, neidavau per arti. Pripažįstu – fotoaparatas gali skaudžiai sužeisti. Džiaugiuosi, kad niekada jo nenaudojau kaip ginklo. O pasiūlymų būta… Viena nuotrauka gali sugriauti gyvenimą.

Padaryti gerą portretą yra sunku. Įdomu, bet sunku. O štai fotografuodamas gamtą aš ilsiuosi. Buvimas gamtoje, nori to ar ne, paverčia tave fotografu. Ir poetu taip pat. Kai sėdi ant upės kranto, lauki, kada gi, po galais, ta saulė ims tekėti, o šalia čiurlena Lakaja… Pasijunti gamtos dalimi. Džiaugiesi tomis akimirkomis ir paimi, ką gamta dovanoja. Gamta – pats talentingiausias kūrėjas.

Kada gamta Jums gražiausia?

Mano metų laikas – ruduo. Gal todėl, kad gimiau rudenį. Ruduo geras tuo, kad fotografavimui tinkamas laikas tęsiasi kiek ilgiau. Vasarą viskas įvyksta labai greitai: kaip jau sakiau, šiek tiek laiko prieš saulės tekėjimą ir šiek tiek po. Vakare tas laikas dar trumpesnis, nes viskas užgęsta labai greitai. Įdomiausia tai, kad nemėgstu žiemos, nors žiemą esu padaręs gerų nuotraukų. Tokių, kurios keliavo po pasaulį ir pelnė apdovanojimus. Buvo laikas, kai dažnai dalyvaudavau tarptautinėse parodose. Pamenu tokį epizodą. Važiuoju pro Švenčionių aukštumą ir automobilio veidrodėlyje matau, kaip kyla rūkas, stovi kryžius, kapinės, namas ir važiuoja vežimas. Iššoku iš automobilio, pasistatau trikojį, padarau kelis kadrus ir pastebiu, kad juosta pasibaigusi. Kiek nerimo buvo: spėjau užfiksuoti ar ne… Spėjau. Vieną kadrą pataikiau. Ir ta fotografija man atnešė ne vieną apdovanojimą. Irane, Teherane, vyko paroda, kuriai buvo pateikta dvidešimt tūkstančių fotografijų. Ir ne skaitmeniniu formatu. Iš tų dvidešimties tūkstančių buvo atrinkta 130 nuotraukų, tarp jų – ir trys mano. Laimėjau ketvirtąją premiją. Žinoma, jos negavau, nes tarp Lietuvos ir Irano nebuvo diplomatinių santykių.

Ar pamenate, kada pirmą kartą paėmėte į rankas fotoaparatą?

Prisimenu. Buvau baigęs aštuonias klases. Kadangi nemokėjau piešti, bet labai norėjau įamžinti vaizdus, vis prašiau tėvų nupirkti fotoaparatą. Pinigų tada nebuvo daug. Kad nusipirktum fotoaparatą ir fotografuoti reikalingas priemones, reikėjo apie keturiasdešimt rublių – beveik visas tėvo atlyginimas. Visgi šiaip taip išprašiau. Dėdė, dirbęs vairuotoju, mane ir draugą nuvežė į Ignaliną. Nusipirkau „Smeną“. Pačią paskutinę, draugui neliko. Pirmi bandymai fotografuoti buvo įdomūs. Sudeginau savo pionierišką kaklaraištį. Reikėjo raudono apšvietimo, tad, draugui patarus, apsukau kaklaraiščiu lempą. Padarėme vieną nuotrauką, užuodžiu, kad kažkas smilksta. Žiūriu, kaklaraištis dega.

Antrą fotoaparatą išverkiau dešimtoje klasėje. Tai buvo „Fedas“. Beje, mama nenorėjo pirkti fotoaparato, nes prieš tai jau buvau išverkęs armoniką, kurią, išmokęs gamą, numečiau, paskui – gitarą, kurią irgi greitai numečiau, tada dar mažą akordeoniuką, su kuriuo baigėsi taip pat. Bet fotoaparatas sužavėjo.

Po daugelio metų ankstų šerkšnotą rytą, lankant tėvus, mama paprašė nuvežti į parduotuvę. Važiuojame, o priešais toks gražus beržas stovi. Sustojau, pasiėmiau fotoaparatą, einu link beržo, nežiūrėdamas po kojomis, ir staiga lekiu į griovį. Mama sako: „Vis dėlto ne be reikalo nupirkome tau fotoaparatą, ir, man regis, tu niekada nesuaugsi.“ Šis mamos įvertinimas pasiliko širdyje.

Anuomet nė pasvajoti negalėjau, kad ateityje fotografuosiu tokiais fotoaparatais, kokius turiu šiandien. Tarybinais laikais gauti geresnį fotoaparatą buvo beveik neįmanoma. Nepadėdavo ir tai, kad esi Fotomenininkų sąjungos narys. Gaudavai kažkiek geresnių medžiagų, bet geresnę techniką išsidalindavo vadinamasis elitas. Dabartinė technika leidžia dirbti daug lengviau. Bet pasikartosiu – fotografuoja žmogus, ne fotoaparatas.

Buvo pirmieji fotoaparatai, šerkšnoti beržai, griuvimas į sniegą. Kas buvo paskui?

Paskui buvo noras su savo darbais išsikapstyti iš provincijos, nes provincija visais laikais buvo laikoma antrarūše… Fotografija nėra mano specialybė, niekur to profesionaliai nesimokiau, viskas ėjo per potyrius, bandymus, galų gale – ašaras. Visad norėjau padaryti geriau. Pasisekė, kad Lietuvos fotomenininkų sąjungoje sutikau žmonių, kurie padėjo provincijos vaikui. Mano kelias nuvedė iki to, kad turiu Tarptautinės meninės fotografijos federacijos nusipelniusio fotografo menininko garbės vardą. Jį suteikia įvertinus darbus, dalyvavimą parodose, konkursuose, laimėjimus. Lietuvoje ne tiek ir daug žmonių turi šį vardą. Bet esmė – ne laimėjimai, svarbiausia daryti tai, kas tau patinka.

Mano kelias į fotografiją nebuvo lengvas, nes tais laikais nebuvo literatūros, iš kurios galėtum mokytis. Buvo viena sena kaip pasaulis knyga „25 fotografijos pamokos“. O ir joje viskas buvo pasenę. Tad noras tobulėti skatino vis bandyti ir bandyti. Sovietmečiu nebuvo gerų medžiagų. Būdavo, per žiemą išbandai beveik šimtą juostų ryškinimo receptų. Virtuvėje buvau įsirengęs laboratoriją. Gerai, kad žmona tolerantiškai į tai žiūrėjo. Džiaugiesi, kad kažką atradai, o gamintojai ima ir sumažina sidabro kiekį juostoje. Ir vėl bandai iš naujo.

Kai atsirado kokybiškos „Kodak“ ir kitų gamintojų juostos, tik tada pamatėme, kas yra geros kokybės nuotrauka, kaip puikiai joje skamba visos detalės.

Dėl to, kad mano paties kelias nebuvo lengvas, visad mielai padedu jaunimui, patariu, jei klausia, be jokio pavydo parodau vietas, kur fotografuoju. Jie nufotografuos kitaip, gal – geriau už mane, ir tai puiku.

Ar Jūsų karjeroje buvo vestuvių fotografavimo etapas?

Vestuves fotografuoti pradėjau besimokydamas dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje. Tuo metu nebuvo fotografų, tad šį darbą patikėdavo tokiam beveik vaikui. Būdavo, fotografuoji vestuves, o po poros metų jau ir tos poros vaiko krikštynas. Būdavo metų, kai per vasarą nufotografuodavau iki 25 vestuvių. Paskui pradėjau mažinti. Tam reikia daug laiko, o aš didelio poreikio fotografuoti nejutau. Buvo vestuvių, kuriose dirbti atsisakiau, jei man iš anksto imdavo diktuoti sąlygas. Fotografuodamas stengdavausi vengti statiškų kadrų. Aš gaudžiau akimirkas, įdomesnius portretus. Vadovavausi ir dabar tebesivadovauju principu, kad fotografas turi būti nematomas. Fotografuoti vestuves nustojau gal prieš penkerius metus. Pasiekiau šešiasdešimtmetį ir pasakiau sau: gana.

O ar yra tekę fotografuoti laidotuves?

Taip, yra. Gyvenime buvo laikas, kai darydavau 300 nuotraukų vestuvėms ir tiek pat – laidotuvėms. Tai buvo būdas papildomai užsidirbti, bet, tiesą sakant, niekada nesupratau tos tradicijos. Fotografuoti laidotuves – sunkus darbas, juk nesi bejausmis, tave paliečia kitų išgyvenimai, liūdesys. Džiaugiuosi, kad ši tradicija nutrūko. Aš ir pats nežiūriu savo tėvų laidotuvių nuotraukų. Manau, kad žmonės atmintyje turi išlikti tokie, kokie buvo gyvi. Fotografuoti laidotuves lioviausi daug anksčiau nei vestuves.

Esate ne tik fotografas, bet ir poetas. Šiuos žanrus naudojate skirtingiems tikslams ar jie vienas kitą papildo?

Poezija mane žavėjo visada, bet mano gyvenime atsirado kur kas vėliau nei fotografija. Pirmąją knygą išleidau 1996 m. Kartais eilėraštis ateina fotografuojant. Anksčiau eilėraščių neužrašinėdavau. Pamenu pirmąjį, kurį užrašiau. Nuvežiau užsakovams nuotraukas, jų nebuvo namie, tad nuvažiavau pasivaikščioti prie Žeimenio ežero. Žiūriu į ežerą, o iš seno „Moskvičiaus“ sklinda Paganinio melodija. Tada parašiau eilėraštį „Taip tyliai dūžta ežero banga, / Taip tyliai meldžias smuikas Paganinio, / Taip ašara nubėga palengva / <…>“ Fotografija papildo mano eilėraščių knygas. Džiaugiuosi, kad abi mūzos sugyvena taikiai.

Rasa MILERYTĖ