Pirmasis ledas, sukaustęs tvenkinius ir mažesniuosius ežerus, išgainiojo užsilikusius vandens paukščius. Žąsys išskrido žiemoti už keleto šimtų kilometrų, antys ir gulbės perskrido į gretimus dar banguojančius ežerus ar laisvai tekančias upes.

Jeigu šaltis sugrįš vėl, o tuo abejoti nederėtų, vis dažniau matysime besiblaškančius gulbių pulkelius ar šeimas: iš aukšto jos žvalgosi, ieško sau prieglobsčio – laisvo vandens plotų. Tačiau nenustebkime išvydę padriką gulbių pulką, besileidžiantį į snieguotą želmenų lauką, į kukurūzų „ražieną“ ir ten baltuojantį visą dieną. Ar matėte, kad tai visai kitokios gulbės – grakščios, ilgakojės, tiesiais kaklais ir geltonais snapais? Dar dažniau jos ne tik matomos, bet ir girdimos, nes skardus gulbių giesmininkių kliksėjimas labai garsus. Kliksi jos skrisdamos, garsiai trimituoja sveikindamosi, o tokių galimybių daug – pavyzdžiui, taip daroma pamačius artėjantį naują gulbių pulką ar pavienį savo gentainį.

Dabar gulbės giesmininkės nieko nestebina, nes rudenį, žiemą ir pavasarį jas matome ir girdime visur. Labai joms palankios vietos žuvininkystės ūkių tvenkiniai, jaukūs ir ramūs, žmonių nelankomi ežerai ar tvenkiniai. Perėjimo metu jos slapios ir atsargios. Dar vienas svarbus šios rūšies bruožas: jos iš žmogaus nelaukia batono ar kitokio lesalo. Matyt, tą lemia kol kas laukinis jų būdas.

Gulbė giesmininkė yra mūsų krašto naujakurė. Maždaug prieš 30 metų jos lankydavosi Nemuno deltoje, praskridimų metu buvo įprastos pajūryje, ir tuo metu Šilutės rajone ornitologas Vytautas Jusys aptiko pirmąjį lizdą. Tiesa, buvo duomenų apie jų perėjimą Nemuno deltoje dar septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Nudžiugę gamtininkai įrašė gulbę giesmininkę į Lietuvos raudonąją knygą (kartu – ir didįjį baltąjį garnį), tačiau šiandien matome, kad to visai nereikėjo, kaip ir jokių specialių apsaugos priemonių: gulbės sėkmingai įsikūrė, peri ir, gali būti, jų populiacija Lietuvoje pralenks vietines gulbes nebyles. Kol kas niekas negali atsakyti, kodėl ši tundroje ir miškatundrėje, toli šiaurėje perėjusi rūšis taip staiga paplito toli į pietus.

Pats įdomiausias gulbės giesmininkės bruožas – jos lengvumas, nes sveria ne 12-15 kilogramų kaip gulbė nebylė, o tik 7-10. Ši savybė leidžia paukščiui lengvai nusileisti sausumoje ir be vargo pakilti. Gulbei nebylei tokie manevrai labai sudėtingi. Štai kodėl gulbės giesmininkės taip dažnai baltuoja mūsų laukuose, kur lesa želmenis, peša pievų žolę. Klausimas: ar jos taip gali pakenkti derliui? Lesdamos želmenis, ypač rudenį ir žiemą, gulbės žalos nepadaro – juk snapais peša, nukerpa tik lapelius. Tačiau pavasarį didesnis gulbių pulkas drėgnose vietose dirvą gali sumindyti, paversti dumblyne, kurioje javai neišliks. Tokiose vietose gulbes reikia baidyti – jos atsargios, pastabios ir pajutusios didesnį žmonių dėmesį pasitrauks į kitas maitinimosi vietas.

Dabar gulbėms giesmininkėms nėra lengva, nes vandens telkiniuose pasiekiamos žolinės augalijos beveik nelikę, todėl tenka skristi į laukus. Manykime, kad leisdami joms maitintis mūsų sėtų javų želmenyse, mes padedame šiems paukščiams.

Selemonas PALTANAVIČIUS

Autoriaus nuotr.